Nebūk naivus kelyje sąjungos rašinių konkursas „Aš kuriu taiką, kurk ir tu”

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Prieš trylika metų garsiu savo riksmu Alytaus ligoninėje aš pasveikinau pasaulį, atnešdama savo šeimai daug džiaugsmo. Augau apsupta begalinio rūpesčio ir meilės, klausydamasi mamos lopšinių.

Atmintyje iškyla šalti, speiguoti žiemos vakarai, kai už lango siausdavo pūga, o senelė sekdavo pasakas, kurios mane nunešdavo į nepaprasto grožio miškus, slėnius, kalnus. Prisimenu ir saulėtas vasaros dienas, kai pavargę po dienos darbų atsiguldavome pavėsy, o senelis pasakodavo neįtikėtinas istorijas apie karą, partizanus. Ne viską supratau, bet tyliai džiaugiausi, kad tai kažkur praeity ir daugiau niekada nepasikartos.

Deja, šiandien man pasaulis atrodo liūdnas ir piktas. Aš galvojau, kad karas liko istorijos vadovėliuose ir senelio pasakojimuose, arba vyksta kažkur toli ir nei manęs, nei mano šeimos negali paliesti. Pasirodo, gali. Kai matau per televiziją sugriautus namus, kasdien žudomus žmones, galvoju, kad grįžo senovė. Negali šių dienų žmogus kariauti, griauti tai, ką sukūrė. Žmogus trokšta gyventi, o turi mirti. Tai neteisinga. Man baisu, kai vienų skausmas, ašaros, dejonės, maldavimai nejaudina kitų. Aš noriu turėti ir tėvus, ir namus.Manau, to nori viso pasaulio vaikai. Vaikams reikalinga laiminga vaikystė. Aš labai noriu, jog suaugusieji tai išgirstų.

Vaikai turi tapti svarbiausi. Man baisiausia, jog dėl suaugusiųjų sprendimų kenčia vaikai, kurie niekuo dėti, kurie niekam niekuo nenusikalto, nieko nenuskriaudė. Kodėl jie žūsta, badauja, skursta ir vargsta?Patyrę karo siaubą, netekę tėvų ar suluošinti, jie negalės būti laimingi ir užaugę. Jie keršys už savo vaikystę, norės atsiteisti už skriaudas, patirtas kančias, užaugs pikti, norintys kariauti ir skriausti kitus. Jie būsimi prezidentai, ministrai, sekretoriai. Tai užburtas ratas, kurį reikia sustabdyti. Dabar. Šiandien.

Kaip tai padaryti? Deja, stebuklingos lazdelės nėra, kuria mostelėjus visi žmonės taptų dori, sąžiningi ir geri. Reikia daug dirbti, galvoti, kaip padėti kenčiantiems nuo karo žmonėms, ypač vaikams. Suteikti jiems pagalbą, šilumą, bent iš dalies kompensuoti tai, ko jie neteko.

Aš noriu užaugti tokiame pasauly, kuriame žmogus taptų didžiausia vertybe, kad būtų kuo mažiau melo, siaubo ir prievartos šioje žemėje, kad kiekvienas žinotų savo kelią ir prasmę, kad būtų daugiau šviesos, grožio, laimės, o žmonės taptų nuovokesni, supratingesni, labiau užjaučiantys. Todėl jau šiandien suaugusieji turi pradėti veikti, turi vienytis, pasitelkti išmintingiausius ir ieškoti sprendimo būdų. Jeigu sukuriami galingi ginklai, kodėl tie, kurie tai daro, negalėtų pagalvoti, kaip sustabdyti karus, konfliktus. Reikia geros valios ir pasišventusio žmogaus, kuris imtųsi tai organizuoti.

Aš galvoju, jeigu pasaulį valdytų, moterys, jos, neleistų žudyti ir skriausti savo vaikų. Vyrai dažnai galvoja tik apie save, yra piktesni. Moterys neleistų pinigų ginklams, jos rūpintųsi, kad vaikai nesirgtų, neskurstų ir nevargtų. Galbūt aš neteisi, daug ko nesuprantu, bet man neaišku, kodėl žmogus negali įveikti savo negerumo, neapykantos, pavydo, egoizmo. Nesuprantu, kodėl žmonės skirstomi pagal odos spalvą, pažiūras, materialinę padėtį. Tai neteisinga.

Manau, daug žmonių galvoja taip, kaip aš ir nori, stengiasi padėti, kiek sugeba. Geras pavyzdys užkrečia. Reikia dar daugiau apie tai kalbėti, rodyti tai. Gerumas yra galingas ginklas, o gal galingiausias??? Kiek daug reiškia geras žodis, padrąsinantis žvilgsnis, šypsena, padėka. Kartais ir vienas žmogus labai daug gali. Prisiminkime motiną Teresę, Popiežių Joną Paulių II. Jeigu tokių žmonių būtų buvę daugiau, gal jau seniai būtumę pamiršę ir karą, ir skurdą.

O vaikams reikia kalbėti apie gerumą, gal mažiau apie karus, nesantaiką, narsius karžygius pasakoti ar raginti didžiuotis karo žygiais, o daugiau kalbėti apie žmoniškumą, nuoširdumą, atjautą, sąžiningumą. Man taip nepatinka mokytis istoriją, ten vien karai. Baisu. Gal aš neteisi, gal užaugusi galvosiu kitaip. Nežinau.

Žinau, kad viena yra pasakyti, o visai kas kita padaryti. Bet neįmanomų dalykų nėra. Ateitis priklauso nuo ją kuriančių žmonių, - sako mano senelė. Kokie jie – toks ir pasaulis bus. Vadinasi, viskas mūsų rankose. Tad reikia raginti ir raginti visus žmones pradėti nuo savęs, nuo paprastų dalykų. Mylėti šalia esantį, neskriausti mažo, apkabinti verkiantį, paguosti kenčiantį, išklausyti ir suprasti vienas kitą.Tada vis sunkiau ir sunkiau bus piktam žmogui pakelti ranką prieš savo geradarį, širdį kaustantis šaltis pamažu ištirps. Aš tuo tikiu.

Aš žinau, pati tai patyriau, jog žmoguje slypi ir gėris, ir blogis. Pyktį , negerus jausmus galima sutramdyti, tik reikia norėti, o ši kova su savimi – tai ir yra pirmasis žingsnis link taikos. Man taika – kai juokiasi mama, kai širdyje ramu, kai aplinkui geranoriški ir tolerantiški žmonės.

Taika – kai žiemą keičia pavasaris, o vasarą – ruduo, kiekvieno laukia kvepiantys namai, o per Kalėdas žaisliukais išpuošta eglutė, įvairiaspalvės dėžutės ir maišeliai su svajonių dovanomis.Kiekvienasturi savo šalį, kur jam gera, jauku, seneliai vaikams seka pasakas ir deklamuoja eilėraščius. Žmonės paprasčiausiai gyvena ir džiaugiasi. Tokio pasaulio reikia vaikams ir ne tik jiems, bet ir suaugusiems. Reikia tiek nedaug, tik rūpintis vienam kitu, mylėti, susitelkti ir siekti, kad visiems šiame pasauly būtų gera.

Aistė Truncaitė, 7b kl.(13 m.)

Alytaus Likiškėlių pagrindinė mokykla

Mokytoja Zita Bražinskienė

 

Aš kuriu taiką, kurk ir tu!

              Kas šiuolaikinės visuomenės žmogui yra taika? Kam tai yra reikalinga? Tikriausiai ne vienas esame girdėję šį žodį, tačiau ne visi suprantame jo prasmę. Taika - tai santarvė, žmonių sutarimas tarpusavyje, gyvenimas be jokių konfliktų ir pykčių. Tam, kad visuomenėje vyrautų taika, reikia visų žmonių pastangų ir norų.

              Mano manymu, taika yra vienas reikalingiausių, brangiausių reiškinių mūsų gyvenime. Be taikos gyvenimas būtų tarsi didžiulis chaosas. Žmonės nesutartų, pyktųsi, nerastų bendros kalbos. Man taika yra vienas svarbiausių dalykų, nes be jos gyventi būtų per daug sunku. Niekada nenorėčiau nuolatos pyktis ar kovoti su kuo nors, nes tai per daug varginantis, visa griaunantis ir naikinantis dalykas. Galėčiau teigti, jog žmonėms karo tikrai nereikia, nes tai atima brangiausia, ką mes turime – gyvybes! Juk kiekvienas žmogus, galvodamas apie savo ateitį, mintyse kuria gražius vaizdus, teigiamas vizijas, tokias kaip šeima, draugai, meilė, ištikimybė, bendrumas ir artumas. Visuose šiuose žodžiuose tarsi slapta užkoduota taika, nes juk be jos šie dalykai neįmanomi.

              Tam, kad žmonių tarpe vyrautų taika, kiekvienas žmogus turi ją skleisti pradėdamas nuo savo veiksmų. Reikia būti maloniems, draugiškiems, mokėti užjausti kenčiantį ir jį suprasti. Reikia būti žmogiškam ir visuomet išlikti teisingam, bei būtina mokėti ir atleisti. Popiežius Jonas Paulius II sakė „Tvirta taika yra ten, kur dvi pusės priima viena kitą ir moka iš širdies atleisti. Mums visiems reikia, kad kiti žmonės mums atleistų, tad ir patys turime būti pasirengę atleisti“. Ši frazė padeda suprasti, kad atleidimas yra vienas svarbiausių dalykų, norint kurti taiką. Tai taip pat reiškia, kad mes patys esame taikos kūrėjai, visuomet reikia pradėti ją kurti nuo pačių mažiausių smulkmenų, bet svarbiausia nuo savęs. Net jei tau atrodo, kad esi per mažas, kad sukurtum taiką, pagalvok apie tai, kad tavo pavyzdingas elgesys, tavo pastabumas ir mokėjimas paguosti nuliūdusį, tavo gebėjimas atsiprašyti, tavo geri darbai sušildo kitų žmonių širdis. Todėl ir maži mūsų darbai kuria taiką aplink mus. Nei vienas nesame per mažas, kad negalėtume kurti ir saugoti taikių santykių.

              Tikriausiai ne vienas esame girdėję apie karus ir jų sukeliamas pasekmes. Žymus prancūzų rašytojas ir filosofas Albertas Kamiu sakė: „Jeigu esi sutvertas kūrybai, meilei ir pergalėms, vadinasi, esi sutvertas gyventi taikoje. Tačiau karas išmoko viską prarasti ir tapti tuo, kuo nebuvai“. Karo tema yra parašyta labai daug knygų bei sukurta kino filmų, kurie mums padeda įsijausti į šių įvykių situacijas. Viename matytame filme “Perl Harboras” pasakojama apie II pasaulinio karo pradžioje vykusias kovas tarp amerikiečių ir japonų. Kariniai įvykiai Perl Harbore prasidedadėl netikėtos Japonų atakos. Filme atskleidžiami didžiuliai karo padariniai: suniokoti miestai, žuvę žmonės bei gilūs sukrėtimai, palikę randus visų žmonių sielose ir jų atmintyje. Žiūrėdamas šį filmą, negali likti abejingas. Taikos praradimas dėl tam tikrų valstybių ambicijų ar noro tapti pasaulio valdovais, tik atskleidžia žmonių tuštybę ir egoizmą. Argi ne žmogaus gyvybė turėtų būti didžiausias turtas, argi ne žmonės yra valstybė? Juk be taikos ir santarvės gyvenimas praranda prasmę ir visą džiaugsmą. Karas nieko nesukuria, jis tik sugriauna daugybės žmonių gyvenimus.

              Jei norime patys gyventi laimingai ir savo ateities kartoms užtikrinti taikų gyvenimą, mes nuo pat šios minutės turime stengtis kurti visapusišką taiką mūsų visuomenėje. Levas Tolstojus teigė, kad „Taika yra pirmoji prielaida kultūrai vystytis“. Tad susivienykime visi ir vystykime pasaulio kultūrą. Tapkime visi vieningi ir kovokime už bendrą tikslą - gyventi taikoje ir santarvėje. Juk tai mūsų visų pareiga ir didžiausias siekis.

Monika Giedraitytė, 16 m. 10 klasės mokinė

Raseinių r. Ilgižių mokykla-daugiafunkcis centras

 

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Taika nėra vienas iš daugybės objektų, kuriuos galime pamatyti arpaliesti. Bet galime pajusti, galime gyventi taikoje. O geriausia ir daugiausia, ką galime, tai kalbėti apie jausmus, keliamus taikos.

Taika pati savaime nekelia jokių klausimų. O gyvendami taikioje šalyje mes nesijaučiame kažkokie ypatingi. Tai kas ji apskritai yra? Lyg dvasia, lyg vėjas... kažkas, kas supa, kas visą laiką yra šalia. Ir su kuo, deja, neįmanoma pasikalbėti. Tuomet aš galvoju. Galvoju, kodėl vėl pranešė apie vos ne eiliniu tapusį teroro išpuolį. Ar žmogus blogas? Ar tik nelaimingas? O gal, kad ir kaip bebūtų gaila, nesveikas? Kaltinti labai lengva. Ką? Taigi, žinoma, tą patį žmogų! Žmonės linkę ieškoti kaltų. Taip ramiau? Nežinau. Daug ko nežinau.

Jaučiu – taika tarsi norėtų kažką svarbaus man pasakyti. Atveriu širdį, įtempiu klausą. Taika lyg guodžiasi, jog kažkur nesuspėjo laiku. 2004-ieji metai, Madridas – 191 auka...2005-ieji metai, Londonas – 52 aukos... 2011-ieji metai, Oslas – 77 aukos (dauguma paaugliai)... 2012-ieji metai, Tulūza – 7 aukos... 2014-ieji metai, Briuselis – 4 aukos... 2015-ieji metai, Paryžius – 12 aukų... ir dar kartą tais pačiais metais, apie 130 žuvusiųjų, dar 350 buvo sužeisti... 2016-aisiais metais vėl Briuselis, 32 žuvę, dar apie 250 sužeistųjų... „Nespėjau“, - verkia lietaus lašais. Trokštu jai padėti, trokštu nutiesti kelius taikai, kuriais ji galėtų pasiekti, sulaikyti ranką, dar geriau – pagauti mintį to, kuris nori sudrumsti jos egzistavimą. Aš noriu padėti, aš turiu idėją.

Veikiausiai yra toks vienas būdas padėti taikai. Nors ir paprastas, tačiau nelengvas: jokio pykčio, nė lašo. Tam mane įkvėpė Ilonos Ežerinytės knygos „Sutikti eidą“ ištrauka: „...kad net mažiausias vieno žmogaus pyktis <...> nedingsta be pėdsako, o, vaizdžiai tariant, pakyla į orą ir prisijungia prie kitų pykčių, sudarydamas lyg tokį energinį pykčio debesį. Tas debesis slenka virš žmonių gyvenimų, vis labiau apsunkdamas, kol galiausiai nebeišlaiko ir praplyšta nelaimėmis: karais, katastrofomis, cunamiais... Tik žmogui atrodo, kad jis pats neturi įtakos tam, kas vyksta kitame žemės krašte, o išties turi – gal jo mažas kvailas pyktis ir buvo paskutinis lašas, perpildęs negandų debesį...“. Šituos žodžius skaičiau ne vienam draugui ir pažįstamam, tokia sužavėta likau. Rodos, nei pridėsi, nei atimsi. Būtent ši trumpa ištrauka pakeitė mano požiūrį į pyktį.

Taigi aš labai stengiausi. Kurį laiką bandžiau visai nepykti. Žinote, kada suklupau? Kai iš anglų kalbos kontrolinio gavau septynetą dėl to, jog buvau nepakankamai atidi. Labai supykau ant savęs pačios. Tad sunkiausia man tapo nepykti ant savęs ir šeimos narių. Nes jei kuris nors padėjo šaukštą ne toje vietoje, o jei dar pakeitė su šakutės vieta! Nors draugui galėčiau atleisti ir daug bjauresnį poelgį. Net man pačiai darosi painu. Ar gali būti, kad karai ir teroro išpuoliai vyksta dėl pykčio, kurį sukelia visiški menkniekiai? Ar gali būti, kad pyktis (net ir mažas), kilęs dėl ne vietoj padėto šaukšto, gali prisidėti prie taikos palaidojimo? Gal pavadinsite mane paranojike, bet aš šventai tuo tikiu. Namiškis, ant kurio supykau, tikriausiai savo pyktį išlies darbe pirmam pasitaikiusiam kolegai, šis vėl kam nors sugadins nuotaiką. Ir taip tęsis ir tęsis, kol galiausiai pasieks žmogų, kuriam tai tebus paskutinis lašas jo nuosavame negandų debesyje. Ir kartais debesis nebeišlaiko. Nėra vieno kaltininko dėl teroristinių išpuolių ar karų, bet prisidedame visi. Vieni mažiau, kiti daugiau. Mes visi pykstame. Svarbiausia, ką kiekvienas turime padaryti, tai išsilaisvinti. Išsilaisvinti iš grandinės, suvaržiusios visą pasaulį. Nebebūti dalimi negandų debesies.

Noriu įkvėpti, noriu paskatinti kurti kelius taikai tokiu paprastu būdu: susilaikymu nuo pykčio, padovanota šypsena nepažįstamajam. Tai gali būti lašas, kurį mes sulaikysime. Reikia tik noro ir pastangų. Pradėkime nuo šiandien. Aš kuriu taiką, kurk ir tu!

PaulaIšganaitytė, 8 b klasė,

Vilkaviškio rajono, Pilviškių „Santakos“ gimnazija

Lietuvių kalbos mokyt. Vilma Tupčiauskienė

 

Kuriu taiką, kurk ir tu

Taika gali ir turi būti pasiekta, bet tam neužtenka vieno žmogaus, tam reikia mūsų visų – tavęs, manęs, mūsų.

Pirmiausia, žmogus turi pradėti nuo savęs. Žmogus turi kovoti su savimi pačiu, privalo rasti savyje ramybę, atleisti kitiems, nes taip žmogus jau kuria taiką – taiką sau, taiką savyje. Žmogus turi mylėti save, nes taip jis mylės kitus. Mylėdamas save, jau myli dalį pasaulio.

Antra, žmogus neturėtų diskriminuoti kitų rasių ar kitos lyties žmonių. Jeigu mes suprastume, jog esame vienodi, sumažėtų karų ir tiesiog neapykantos vienas kitam. Juk mes visi esame tiesiog žmonės, tai kodėl negalime būti draugai?

Trečia, mes turime rūpintis kitais, kad kiekvienas gautų tinkamą priežiūrą, gyvenimo sąlygas, išsilavinimą ir pan. Juk išsilavinę žmonės gal greičiau suvoks, kaip reikia bendrauti su kitais, kas yra laisvė ir kas yra taika. Reikia mesti į šalį visus principus ir padėti visiems kažko stokojantiems.

Taigi, žmogau, rask ramybę savyje, nediskriminuok kitų, prisidėk prie geranoriškų akcijų, savanoriauk ir atsimink, kad mes visi –tik žmonės, norintys gyventi taikoje.

Autorė: Emilija Garbauskaitė, Kauno Petrašiūnų mokyklos 7 a kl. mokinė

Mokytoja: Jurgita Mitkuvienė, lietuvių kalbos mokytoja.

 

Kuriu taiką, kurk ir tu

Taika – tai pirmiausia ramybė ir saugumas ne tik žemėje, bet ir pačiame žmoguje.

Kai žmogus jaučiasi ramus, saugus ir reikalingas, tada jis yra laimingas. O kai žmogus laimingas, jis aplink save kuria laimę ir džiaugsmą. Kuo daugiau laimingų žmonių, tuo daugiau tikimybės, kad pasaulyje bus taika. Laimingi žmonės savo laime dalinasi su kitais, užkrečia juos savo gera nuotaika, dalinasi savo puikiomis idėjomis.

Žmonės jungiasi į įvairias grupes, kurios taikiai sprendžia įvairias pasaulio problemas, religinius nesutarimus. Kuo dažniau žmonės kalbasi vieni su kitais, tuo mažiau kyla visokių problemų jų gyvenime ir nesutarimų pasaulyje.

Tad pradėkime kurti taiką nuo savęs. Nesityčiokim iš savo draugų, nesijuokim iš kitų nelaimių ir nesėkmių, tuo sukeldami jiems pyktį ir agresiją prieš jus pačius. Geriau užtarkim savo draugus, padėkime jiems suklupus atsitiesti.

Tik draugaudami vieni su kitais sukursime taiką. Juk viskas prasideda nuo mažmožių, o maža taika perauga į didelę taiką.

Autorė: Faustina Jasiūnaitė, Kauno Petrašiūnų mokyklos 7 a kl. mokinė

Mokytoja: Jurgita Mitkuvienė, lietuvių kalbos mokytoja.

Kuriu taiką, kurk ir tu

Visais laikais, kaip ir šiandien, taika yra labai svarbus dalykas. Mes beveik kiekvieną dieną išgirstame, kad kažkur kažkas buvo nužudytas arba įvyko koks išpuolis. Dėl viso to esam kalti mes patys. Juk mes pavydim geresniem už mus, bet nesistengiam būti geresni už tuos geresnius, mes žeminam kitus dėl jų odos spalvos, mes nekenčiam tų, kurie gyvena toje šalyje, kuri mums nepatinka.

Kad būtumėm vieningesni, pirmiausia turim pradėti nuo savęs - nežeminkimblogiau gyvenančio, neskaudinkim žmogaus su negalia, nesišaipykim iš pagyvenusios močiutės, einančios gatve. Mano manymu, reiktų organizuoti daugiau renginių ir į juos kviesti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio politikus, visuomenės veikėjus ir pan. Būtų geriau, jei nerašytume žeidžiančių komentarų socialiniuose tinkluose po žmonių nuotraukomis, kurie neįtinka. Vieningumą ugdytume, jeigu moksleiviams būtų daugiau „Erasmus“ programų į įvairias šalis.

Taigi, jei norim taikos, pirmiausia keiskimės patys. Juk linksmiau bus gyventi, kai visi žmonės bus draugai ir su jais nesipyksime. Tad aš kuriu taiką, kurk ir Tu.

Autorė: Ugnė Stalerevičiūtė, Kauno Petrašiūnų mokyklos 7 a kl. mokinė

Mokytoja: Jurgita Mitkuvienė, lietuvių kalbos mokytoja.

 

Aš kuriu taiką - kurk ir tu!

     Mūsų šalyje buvo įvairiausių laikotarpių, bet dabar mūsų šalis taikiai sutaria su kaimyninėmis šalimis. Tačiau ne kiekviena tauta gali pasidžiaugti tokia laime. Kai kuriose šalyse vis dar vyksta įvairūs konfliktai. Ciceronas rašė, kad „taika tokia vertinga, kad pats žodis džiugina ausį“, todėl kiekvienas turėtumėme džiaugtis ir vertinti taiką, esančią mūsų šalyje, kiekvienas turėtumėme stengtis palaikyti ir saugoti ją.

     Kad pasaulyje būtų taika, žinoma, labiausiai priklauso nuo valstybės vyriausybės. Vyriausybių atstovai turėtų būti paprasti, žinantys savo trūkumus ir nepašiepiantys kitų žmonių. Bendžaminas Franklinas rašė, jog nuolat reikia kariauti su savo ydomis, o ne su kaimynais, todėl valdžiai norinčius atstovauti žmones, rinkėjai turėtų rinkti atsakingai, nes tik išsilavinę žmonės gali taikoje gyventi ilgą laiką, o susipykę priimti teisingus sprendimus, nusileisti, net jei yra neteisūs. Be to, vyriausybių atstovai turėtų žavėti ne tik išvardytomis savybėmis, bet ir patriotiškumu. Tik patriotiški žmonės nori gyventi taip, kad jų šalyje vyrautų taika ir santarvė, o valstybių atstovai ir yra atsakingi už taiką ne tik su kaimyninėmis, bet ir viso pasaulio šalimis.

     Taip pat prie taikos galime prisidėti ir mes patys. Nors kartais vienas žmogus gali jaustis ir bejėge asmenybe, iš tikrųjų jis gali padaryti labai daug. Jei norime taikos pasaulyje, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Net tai, kad tu gerai sutari su kaimynais, savo gyvenvietės žmonėmis, kad nušluostai verkiančiam ašarą, jau daug ką reiškia. Kiekvienas galime kažką pakeisti, kad gyventume taikiai. Suprasti, kas yra taika, kaip ją išsaugoti, nėra lengva, tačiau tai galima padaryti skaitant įvairiausias knygas, žiūrint filmus. Žmogus skaitydamas, žiūrėdamas filmą tobulina savo vertybių sistemą, jaučia perteikiamas emocijas, todėl pradeda suprasti, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kokios savybės užtikrina taiką. Manau, retai žmonės pykstasi su tais, kurie moka konfliktus išspręsti su humoru, atsiprašyti, atleisti, pripažinti savo klaidas. Be to, laikraščių, naujienų skaitymas taip pat gali mus paveikti ir mums padėti suprasti, kodėl mes turime vertinti taiką. Nors karai sukrečiantys, iš jų taip pat galima pasimokyti, todėl domėjimasis įvairiomis nesantaikomis gali paveikti mus ir dėl sužinomų naujienų mes galime patys labiau pradėti vertinti taiką. Juk karus sukelia žmonės, todėl kiekvienas esame atsakingas už taikos išsaugojimą.

     Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas rašė „Filmai apie karą padarė karą gerbiamą. Nors karas yra bjauriausia liga, kuria gali susirgti šis pasaulis, tačiau filmai rodo, kad jis kažko vertas“. Jei nebūtų įvykusių karų, šiais laikais nebūtų ir filmų, kurie tikroviškai perteiktų taikos, laisvės vertinimą. Filme „Priešas už vartų“ taikos ir žmogiškumo, atrodytų, visiškai nebuvo. Nors kiekvienas karys atlikinėjo savo darbą, nei vienas nepasakė, jog kažko daryti nenori, jog jis norėtų, kad viskas baigtųsi. Tačiau šis filmas atskleidė, koks žiaurus reiškinys yra karas, kiek daug gyvybių jis nusineša. Pažiūrėję šį filmą, suvokiame: reikia saugoti taiką, reikia būti tolerantiškiems, reikia būti atsakingiems už savo veiksmus ir žodžius.

     Benediktas Spinoza teigė: „Jei norite, kad gyvenimas jums šypsotųsi, iš pradžių dovanokite jam savo gerą nuotaiką“. Todėl norint gyventi taikiai, nereikia burbėti ir nuolat skųstis, kaip viskas blogai, kad dėl visko kaltas kažkas kitas, bet ne tu. Tam, kad taika išliktų aplink mus, turi stengtis ne tik vyriausybė, pažįstami ar dar kiti žmonės, bet ir mes patys. Visi esame svarbūs, todėl turime stengtis išlaikyti taiką savo šeimoje, gyvenvietėje ir net valstybėje! Jei norime taikos pasaulyje, turime pradėti nuo savęs, kaip Dalai Lama sakė: „Mes nesukursime taikos Žemėje, jei pirmiau nesukursime jos savo širdyje“.

Brigita Šablauskaitė, 16 m., 10 klasė

Raseinių r. Ilgižių mokykla-daugiafunkcis centras

 

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

              Taika – tai gyvenimas, gyvenimas – tai mes.Visi esame žmonės, norintys gerovės, taikos, stabilumo savo šeimoms. Žemėje žmonės gyvena tūkstantmečius ir nors vyksta evoliucija, jie per tą laiką taip ir neįgyvendino taikos pasaulyje. Skaitydami istoriją suprantame, kad mūsų planetoje žmonės niekada negyveno taikiai, visais amžiais vyko karai.Visi kalba apie taiką ir... vis labiau ginkluojasi.

Pastaruoju metu labai sustiprėjo tarptautinis terorizmas, kurio aktyvumas pasaulyje verčia nerimauti. Teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelio neramumai, Sirijos, Ukrainos, Turkijos - Rusijos konfliktai ir kt. Kodėl? Mes juk žmonės ir turime būti humaniški, tad pirmiausia paklauskime savęs ar galime gyventi taikiai? Sąmoninga asmenybė turi užduoti sau tokius klausimus: kodėl vienas žmogus žudo kitą? Vardan ko?

Taiką suprantu ir platesne prasme – linksmi, nesipykstantys mokiniai, draugiški mokytojai, šypsenos artimųjų veiduose. Ryte pabudus pro langą matau giedrą dangų, lauke jaučiu švelnaus vėjelio dvelksmą, šiltų saulutės spindulių kutenimą.Džiaugiuosi, kad šalia yra mylimi ir mylintys tėvai, giminės, kad mokykloje manęs laukia draugai. Džiaugiuosi, kad turiu ką valgyti, kuo apsirengti, kad susirgus sulauksiu pagalbos. Man pasisekė - aš gyvenu šalyje, kurioje nevyksta karai, nemirštažmonės, negriūva namai. Tačiau pasaulis keičiasi: vyksta labai rimti agresyvūs dalykai, todėl savo ateityje tikrai nenoriu matyti pasaulio tokio, koks yra dabar – jis turėtų būti taikus, visiems turėtų būtų gera gyventi.

Yra žmonių, kurie tikrai žino, kas yra karas ir tik jie žino, kad geriau bloga taika nei geras karas, supranta, kad taika yra ir tikslas, ir gyvenimo būdas, ir vertybė.Sutikime, kiekvienas viduje norime, kad būtų visada taika, linkime jos sau, artimiesiems ir visam pasauliui. Taigi ką galime mespatys padaryti vardan jos?

Pasaulio taika prasideda kiekvieno mūsų viduje.Kariauti reikia drąsos, bet dar didesnės drąsos reikia gintis ir didžiausios drąsos – būti taikiam.Jei norime taikos, turime pasikeisti ir nekartoti to, ką žmonės darė tūkstantmečiais.Mes turime kasdieniais mažais poelgiais ugdyti taiką ne tik savyje, bet ir aplinkui, suprasdami, kad tai yra vienintelis kelias į viso pasaulio taiką.Per vieną dieną taikanesukuriama -taika yra meilė kitam, draugiškumas ir vienybė, kuriuos turime puoselėti kiekvieną minutę, valandą, dieną. Ramybė širdyje, šeimoje, gyvenamojoje aplinkoje, mokykloje - tik tuomet bus taika ir pasaulyje. Visi žmonės kartu - komanda ir kiekvienas iš mūsų atstovauja žmoniją, todėl tai, ką daro vienas – įtakoja visus, o tai, ką daro visi – įtakoja kiekvieną iš mūsų. Jei vėl ir vėl elgsimės taip, kaip iki šiol – rezultatai bus tie patys, tad būkime kitokie, darykime pokyčius ir keiskime požiūrį į gyvenimą. Žemėje vietos užteks visiems.Gal būkime tiesiog Žmonės ir ugdykime žmoniškąsias dorybes, tuomet nekils minčių kenkti kitiems ir žudyti.Neskleiskime agresijos ir priešiškumo, pakeiskime tai žmoniškumu – meile, išmintimi, ramybe, vienybe – jau šiandien, tuomet rytojus bus kitoks.Taikai užauginti užtenka vienos sėklytės. Sudaiginkime ją pirmiausia savyje ir išauginkime. Neleiskimedidžiosioms valstybėms kovoti dėl galios ir įtakos pasaulyje. Išmokime vieni su kitais gyventi ramiai ir taikiai, būkime geranoriški. Būkime ne tik suprasti, mylimi, bet ir pastebėti bei paguosti.Kai taika žmogaus širdyje – tada ir visame pasaulyjetaika.

Teskrenda Taika iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį kaip taikos balandžiai išsisklaido po pasaulį, tenuneša viltį į tų žmonių širdis, kurie šiuo metu ieško rimties ir taikos, o ateinantis pavasaris subesiskleidžiančiais medžių pumpurais, pirmosiomis gėlėmis, skaisčiai šviečiančia saule,grįžtančiais paukščiais teskleidžia meilę, santarvę, harmoniją man, tau ir visiems kitiems Žemės gyventojams.Aš kuriu taiką, kurk ir tu!

Gabrielė Zurzaitė

Vilniaus r. Buivydžių gimnazijos

IG klasės mokinė

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Taika – tai labai svarbus žodis žmogaus gyvenime. Jis turi didelę reikšmę ir visame pasaulyje.

Taika – tai yra visų mūsų pastangos, kad visame pasaulyje vyrautų tokie žodžiai kaip ramybė, laisvė, žmonių draugiškumas ir susivienijimas, kai ištinka nelaimė, tai gražus ir jaukus pasaulis, kuriame mes gyvename, augame, mokomės ir semiamės žinių, patirties. Kai žmonės jaučiasi ramūs, laimingi, laisvi, tai jie stengiasi nedaryti tiek blogio ne tik savo gyvenime, bet ir kitiems savo aplinkoje. Kai kurie žmonės mano, kad taika – tai pasaulis be karo. Bet argi tai teisybė? Žinoma, kad karas pasauliui yra nereikalinagas.

Vis dėlto ir be jo pasaulyje ne ką mažiau problemų, kurie trikdo taiką tarp žmonių – dažnai įsivyrauja nelaimės, ginčai, nesusipratimai, kurių pasėkmės didelės. Kiekvienas žmogus pats turėtų pagalvoti, ką jam reiškia žodis taika. Mano nuomone, visi gyventume gerai, laimingai, jeigu nebūtų šmeižto, jeigu nesipyktumėme su tėvais, draugais, neprasivardžiuotumėme ir neskaudintume kitų žmonių, kurie yra aplink mus – namuose, gatvėje, mokykloje. Drįsčiau visų prašyti, kad gyventumėme draugiškai, linksmai, gražiai – kiekvienam ištiestume pagalbos ranką, kai reikia, padėtume, kai kažkas užgauliuoja ar mušasi, juk tam, kad mūsų pasaulyje vyrautų taika, turėtume pradėti nuo savęs, kurti tą taiką kartu su visais žmonėmis, juk kitos išeities nebus.

Aš manau, kad svarbiausia, ką turime padaryti visi – tai siekti sukurti taiką savo sieloje ir padėti tai padaryti kitiems. Ir galbūt tada pasaulyje išvysime taiką. Mes tikrai nesukursime taikos žemėje, jeigu pirmiausia nesukursime jos savo širdyje.

Inesa Šuleckaja, 13 m.

Paluknio L.Komolovskio gimnazija

Darbo vadovė: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Justyna Mackevič

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Taika – ką reiškia šitas žodis, kur jo šaknys, tikriausiai nė vienas žmogus tvirtai į šį klausimą negalėtų atsakyti. Mano manymu, pasaulyje nėra taikos jau nuo senų laikų. Per pirmąjį pasaulinį karą, vėliau per antrą pasaulinį karą. Svarstyta, dėl ko prasidėjo karas? Galbūt todėl, kad vieni žmonės buvo nepatenkinti tuolaikiniais įstatymais, vyraujančiomis taisyklėmis, kurios daug ką draudė, valdžia, kuri neleido ramiai ir gražiai gyventi, žmonėmis, kurie elgėsi netinkamai ir atgrasiai. Ir štai atsirado tokie drąsuoliai, kurie nusprendė viską pakeisti, viską paėmė į savo rankas, įsivaizdavo save viso pasaulio valdovais. Būtent tokie žmonės naikino viską aplink save: gamtą, kultūrą, žmones, nežiūrint į tai ar tai moteris ar vaikas, senas žmogus ar sergantis. Tokie mat laikai buvo, tokie ir sukūrė nesantaiką tarp žmonių ir įsivyravo nelaimingas žodis – taika. Tai lyg gelbėjimosi ratas, kurį reikia traukti iš jūros, iš dugno, kuriame mes visi esame.

Mano manymu, niekas pasaulyje neturi teisės atimti iš kito žmogaus gyvenimo laimės. Žinoma, karo metu niekada nebuvo taikos, visi tik grūmėsi, keršijo, viską aplink save griovė. Vis dėlto žmonės iš tikrųjų to nenori, jie svajoja apie ramų gyvenimą ir nori tos taikos. Pasaulyje kiekvienas turi būti kaip ramstis kitam. Mums nereikia karų, ginčų, nesantaikos, o mums reikia ramybės, draugiškumo, tam, kad mūsų pasaulis būtų užpildytas džiaugsmu.

Aš norėčiau vieno paprašyti visų žmonių, kad savo šalį, savo gimtinę laikytų taikoje. Gana to kariavimo. Pagalvokime, kodėl žmonės atrodo tokie liūdni, nes galbūt todėl, kad per mažai mūsų pasaulyje tikrosios taikos. Mes turime laikytis vienas už kito kaip viena bendra šeima ar pajėgtumėme neskriausti vienos kito? Tai dydis klausimas. Net aš pati pastebėjau, kad mano klasėje nėra taikos, todėl man atodo, kad tai būtų didelis žingsnis ties taikos, kurį turime žengti kiekvienas.

Taika – tai turėtų būti geras, gražus, laimingas gyvenimas, tai draugystė su kitais, tai linksmiausios gyvenimo akimirkos, kuri šiandien galime tik įsivaizduoti. Mūsų žemėje niekas net jos pačios negerbia, tik šiukšlina, laužo, degina ir jokio grožio nepastebi. Aš visų prašyčiau vieno, kas man yra svarbiausia – tai būkime kartu, ženkime tą mažą žingsnelį ir sukurkime pasaulyje taiką.

Katažyna Valiuk, 13 m.

Paluknio L.Komolovskio gimnazija

Darbo vadovė: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Justyna Mackevič

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

TAIKA – tai svarbiausias dalykas, kuri visi žmonės turi kurti kartu, nes be taikos žemėje būtų amžinas karas, negalėtumėme paprastai vaikščioti į mokyklą, mokytis, draugauti, negalėtumėme padėti vieni kitiems, būtumėme pikti, vieniši, vis skleistųsi ir vyrautų vien neapykanta. Taika – tai taikūs santykiai, pagalba kitam, ne tik ištiktam nelaimės, bet ir negalėsiančiam kur praeitį, ką sunkaus panešti ir panašiai, tai, kai nėra karo, kančių. Taika būna šeimoje, šalyje, pasaulyje.

   Labai svarbu kurti taiką, nes šiandien pasaulyje žmonės vienas kitą žūdo, nuolat ir visur meluoja, nemyli savo šeimų, giminačių, draugų, pažįstamųjų, apkalbinėja, vienas iš kito tyčiojasi, o visa tai vyksta todėl, kadangi pasaulyje nepakanka taikos. Reikia stengtis siekti taikos. Kartais jaučiame nerimą širdyje, nes esame pavojingi arba labai pergyvename dėl vykstančių dalykų, dėl mylimų žmonių, dėl mūsų ateities. Žmonėms yra labai reikalinga taika, taigi pasistenkime ją kurti visi kartu, pradedant pačiu mažiausiu ir baigiant jau senatvės amžiuje!

Tam, kad žemėje nebūtų karų, jokių konfliktų tarp valstybių, prezidentų, tėvų, vaikų, draugų ir draugių, būtų draugiškumas ir darna, žmonės vykdo įvairius konkursus, akcijas ir šventes, pavyzdžiui tokias, kaip ,,Savaitė be patyčių”, ,,Augu internete”, taip pat įvairios pilietinės akcijos ir t.t.

                      Manau, kad viena didžiausių problemų žemėje yra tai, kad nėra taikos, kadangi žmonės nori gyventi taip, kad tik jiems būtų gerai, kad tik jie jaustųsi turtingi ir laimingi, kad tik juos suptų sėkmė, o kai tik kažkam kitam pasiseka, jis yra laimingesnis, tuojau pradeda pavydėti. Tokie žmonės galvoja, kad jie yra svarbiausi žemėje, todėl apie kitus visiškai negalvoja, nesusimąsto, kaip labai jie klysta.

                      Šiandieniniame pasaulyje svarbiausias dalykas yra kurti taiką, nes jeigu tu pradėsi kurti taiką pats, tai tada visi kiti pradės džiaugtis ir iš tavęs ims pavyzdį. Aš tikiu, kad po truputį mūsų namuose, šeimose, valstybėje įsivyraus taika, o po keletos metų pasklis po visą pasaulį.

                      Prisimink, jeigu tu nori, kad žemėje truktų amžinai taika, reikia stengti gyventi vieningai.

Joana Makutonovič, 13 m.

Paluknio L. Komolovskio gimnazija

Darbo vadovė: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Justyna Mackevič

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Taika žemėje yra labai svarbi. Taika – tai kažkas daugiau nei atidėti ginklus į šalį. Taika – tai bendra plėtra ir abipusė parama vienoje pasaulio šeimoje. Nors mes dar esame jauni, bet kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už ją. Mes dar mokomės mokykloje ir neturime tiesioginio poveikio su tuo, kas vyksta pasaulyje. Bet taika, tai žodis užpildantis kiekvieną iš mūsų harmonija. Esame įsitikinę, turime tolerantišką požiūrį į kiekvieną. Mumyse skleidžiasi daug emocijų, kurių mes kartais negalime kontroliuoti. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad gyvenimas yra ne tik meilė, gerumas ir laimė. Lygiai taip pat mylime kaip ir nekenčiame ir ta neapykanta kartais virsta baisiu jausmu. Tada mes dažnai griauname tai, ką mes sukūrėme iki šiol, pusiausvyrą mus supančiame pasaulyje. Keršto geismas kartais būna kažkuo neįveikiamu. Kartais visai mažas dalykas gali sukelti pyktį, maištą ir žodinę arba fizinę agresiją. Tačiau turime prisiminti, kad ginčai ir smurtas nieko gero nesuteikia. Tai gali nulemti tik karą. Kiekvienas žino, kad karas tai labai didelė nelaimė. Tada visada kas nors kenčia. Tai įtakoja kiekvieną, kuris su tuo susiduria, širdyje atsiveria skylutė, kurią vėliau labai sunku užklijuoti. Niekas tikrai karo nenori ir nepaisant visko, esant neigiamų emocijų įtakoje, prisideda prie jo kūrimo. Nuolatinis gąsdinimas, persekiojimas, nuovargis, mirtis... Kodėl daugelis iš mūsų patiria psichologinį ir fizinį smurtą? Kodėl mes negalime jo kontroliuoti? Kodėl dažnai mes to net nenorime daryti?

Mes turime savo ,,žemę“ – tai mūsų mokyklos koridoriai, vaikų žaidimo aikštelė ir mūsų kiemas. Štai čia mes tikrai galime atsiskleisti ir rūpintis taika. Bet Žmogus, tai dvasinė būtybė. Jei nori, kartais gali net kalnus nuversti. Tačiau dažnai tiesiog prarada protą. Ir tada atrasti savo tapatybę yra labai sunku. Tada reikia mesti sau išsūkį. Reikia išvengti karo, einant taikos keliu. Tai visada bus mūsų neigiamų elgesio atsakymu. Turime žinoti jausmų poveikį, o neigiamus išmokti kontroliuoti, pastebėti tam tikras vertybes.

Būtų puiku, jegu perskaičius šį rašinį, kas nors pasikeistų ir mūsų aplinkoje nebūtų pykčio ir neapykantos. Jei tarp mokinių mūsų mokykloje, draugų kieme būtų susitarimas ir draugystė, mes jaustumėmes saugiau ir geriau. Bet taip nebus. Ne iš karto... Ne iš karto viską galima patobulinti, pagerinti. Keistis geriausia pradėti nuo savęs. Reikia matyti savo draugėje gerą žmogų, o neieškoti kažko blogo. Reikia išmokti pamatyti, kai yra skriaudžiami kiti ir jiems padėti, o ne praieti pro šalį. Ir mums kada nors gali prireikti pagalbos. Reikia atkreipti dėmesį į blogą elgesį ir nebijoti atsakyti. Jeigu mes negalime keisti kitų elgesio, mes visada galime kreiptis į suaugusiuosius ir prašyti jų pagalbos. Galų gale, tokie asmenys negali jaustis nebaudžiami. Atminkite, kad savo požiūriu irreakcija į netinkamą kitų žmonių elgesį, mes galėtume užtikrinti visų žmonių, gyvenančių aplink mus, saugumą ir taikos įsivyravimą mūsų žemėje. Nėra aišku, kuo mes būsime ateityje. Galbūt tai kažkuris iš mūsų turės įtakos tam, kas vyks mūsų pasaulyje. Jeigu kaip tik dabar išmoksime būti tolerantiškais, tai tikrai rezultatas bus matomas ateityje.

Žmonės, siekdami geresnių gyvenimo sąlygų, susiduria su didžiuliais iššūkiais, pradedant paplitusiu skurdu, didėjančia nelygybe, galimybių stoka, rizika, kuri susijusi su klimato kaita ir aplinkos niokojimu. Mes turime pakeisti pasaulį į gerąją pusę tam, kad kiekvienas žmogus galėtų gyventi oriai ir saugiai.

Kamilė Barškutytė, 12 m.

Paluknio L. Komolovskio gimnazija

Darbo vadovė: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Justyna Mackevič

„Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

 Visi žmonės, gyvenantys mūsų planetoje, nori taikos. Kai žmonės gyvena taikiai ir niekur pasaulyje nėra karo, tai yra pati didžiausia laimė. Žmonės gali mylėti ir auginti vaikus. Kai nėra karo, visi ramiai dirba įprastus darbus, mokosi, atlieka savo pareigas. Labai džiugu, kad taikiu metu vaikai auga šeimose kartu su tėčiais ir mamomis, kurie juos labai myli.

       Karas yra labai negailestingas, nes suardomas įprastas žmonių gyvenimas. Žmonės gyvena nuolatinėje baimėje ir išgąstyje. Anksčiau ar vėliau bet koks karas pasibaigia, ir visi supranta, kad nebuvo jokios būtinybės jam kilti.

       Kodėl suaugę žmonės pradeda karus, aš niekaip negaliu suprasti. Aš manau, kad geri žmonės niekada taip nesielgs. Karą gali pradėti tik blogi ir šykštūs žmonės, kuriems ko nors stinga. Galbūt viskas kyla iš pavydo jausmo? Blogi žmonės mato, kad aplinkiniai gyvena geriau, kad jiems viskas sekasi, todėl jie nori pakenkti kitiems, kad turėtų sau naudos.

     Žmonėms reikalinga taika! Taika, kad žmonės gyventų draugiškai ir laimingai. Taika, kad jie augintų vaikus, kad padėtų gerinti visos planetos žmonių gyvenimą. Taika, kad niekada nebūtų karo!

 Aš tikiuosi, kad visi žmonės išgirs vieni kitus ir supras, kad karas yra blogis. Aš noriu, kad žmonės suprastų, jog tam, kad būtų drauge, reikia mylėti ir gerbti vieniems kitus, taip pat reikia gyventi draugiškai ir laimingai. Ir kartu kurti taikų pasaulį!

       Aš nenoriu, kad žmonės kariautų ir būtų griaunami miestai bei kaimai. Žmonėms reikalinga taika! Aš ir mano šeimos nariai bei draugai norime gyventi taikiai!

Novaldas Cezaris Mackevič, 3 klasė

Trakų r. Paluknio Longino Komolovskio gimnazija

„Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

Mano pasaulis prasideda nuo gimtųjų kaimo gatvelių, supančių mane nuo pat basakojės vaikystės; nuo mano namų slenksčio, kurį peržengęs aš visada jaučiu šeimos narių šilumą; nuo pažįstamų gatvių, kuriomis aš kas rytą skubu į mokyklą, atveriančią man mokslo lobynus; nuo mylimo kaimelio, kuriame aš gimiau; nuo Tėvynės, kuria aš didžiuojuosi; ir visos Visatos, kurioje aplink savo ašį sukasi unikaliausia planeta - Žemė.

         Mano vaikystė buvo laiminga. Jos netemdė karo dūmai, iš miego nežadino bombų sprogimai, aš nežinau, ką reiškia neturėti duonos. Visos mano dienos buvo laimingos ir šviesios. Net mintyse neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Aš turiu galimybę siekti mokslo aukštumų. Šiandien esu nepaprastai laimingas, kad turiu mylimą tėtį, mamą, sesutę, senelius. Aš lankau mokyklą, svajoju, žaidžiu su draugais, gyvenu.... Taip turi būti visada ir visur. Negalima leisti, kad ištisos tautos būtų parklupdytos ant kelių, kad sugrįžtų genocidas. Suaugę žmonės neturi taikstytis su tuo, kad tautos jaustų baimę ir neapykantą vienos kitoms. Mes, vaikai, turime draugauti ir gyventi taikoje bei santarvėje, o ne slapstytis rūsiuose ir drebėti girdėdami sprogstančių bombų garsus. Aš nenoriu, kad vaikai badautų, kad jų akyse būtų baimė, kad tėvai verktų netekę savo žuvusių vaikų.

       Taika. Tai - tai toks trumpas, bet nepaprastai svarbus žodis. Jis turi daug reikšmių, kurios atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Aš noriu, kad pasaulyje visada vyrautų taika, kad nekiltų jokių karinių konfliktų tarp valstybių, kad nebūtų karo. Taika - tai visa tai, kad gyva. Taika - tai mes. Taika priklauso nuo mūsų visų - mažų ir didelių. Nuo mūsų priklauso pasaulio ateitis. Mes padarysime pasaulį gražesnį ir geresnį!       

Nikita Bražickij, 3 klasė

Trakų r. Paluknio Longino Komolovskio gimnazija

„Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

Taika - tai ramybės ir stabilumo būsena. Jeigu valstybėje vyrauja taika, tvarka, harmonija, pakantumas, tai žmonės jaučiasi saugūs ir gyvena gerai. Jei kiekvienoje šalyje vyraus taikūs santykiai, tai ir pasaulyje bus taika. Deja, taika visame pasaulyje yra tik svajonė, o ne realybė.

       Žmonijos istorijoje buvo kilę du karai - Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Nuo 2005 metų Afganistane vyko net 20 pilietinių karų. Vienas iš paskutiniųjų konfliktų yra Sirijos revoliucija, kuri pastūmėjo į pražūtį daugiau kaip 70000 žmonių. Šiaurės Korėja, Kinija, Pakistanas ir Iranas tebetęsia ginklavimąsi, todėl yra reali trečiojo pasaulinio karo grėsmė. Atominis ginklas gali sunaikinti visą žemę.

         Kokios šių konfliktų, kurie griauna taiką pasaulyje, priežastys? Dažniausiai tai yra valdžios troškimas ir ideologiniai nesutarimai. Daugybė konfliktų kyla tuomet, kai vienos tautos žūtbūt nori užgrobti svetimus naudinguosius resursus, įskaitant žemes, vandenis. Kitos tautos stengiasi išplėsti savo teritoriją ir valdžią. Didieji pasaulio užkariautojai, tokie kaip Aleksandras Makedonietis ir Čingischanas, inicijavo karą, kuris ir buvo susijęs su šiomis priežastimis. Dabar įvairūs konfliktai kyla dėl skirtingų požiūrių į tuos pačius dalykus. Taigi darytina išvada, jog žmonių prigimtis, jų šykštumas, troškimas dominuoti prieš kitus - tai daugelį amžių besitęsiančios prievartos ir naikinimo pasekmė.

           Ar tai reiškia, kad nėra jokios vilties, jog taika egzistuos visame pasaulyje? Ko gero, ne. Yra pasaulyje žmonių, kurie tiki, kad galima ką nors padaryti, kad pasiektume viso pasaulio tautų santarvės. Pirmasis žingsnis - pradėti nuo savęs. Mes turime praktikuoti savikontrolę ir kantrybę bendraudami su įvairių rasių, įsitikinimų, skirtingų religijų bei pažiūrų žmonėmis. Mes turime atpratinti mūsų vaikus nuo prievartos, kuri šiuo metu yra labai gaji. Kuomet harmoningi santykiai tampa tautos gyvenimo pavyzdžiu, tuomet galima drąsiai teigti, kad toje šalyje bus taika. Ir jeigu kiekviena tauta teigiamai žiūrės į nuomonių įvairovę ir konfliktus spręs taikiu būdu, yra viltis, kad taika vyraus pasaulyje.

           Taikos raktas yra mumyse. Labai svarbu suvokti pasaulį kaip asmeninę vertybę, perduoti informaciją kitiems žmonėms, palaikyti taikius santykius su visomis valstybėmis. Mes, augančioji karta, turime gražių idėjų, kad realiai prisidėtume prie taikos stiprinimo visame pasaulyje. Štai jau 72 metai virš mūsų žemės taikus dangus. Tai nėra likimo dovana, o didelis geros valios žmonių pastangų rezultatas. Juk kova už taiką - tai ne tik politikų ir diplomatų reikalas, tai - kiekvieno žmogaus reikalas.

           Karas liko praeityje. Jis tapo istorijos puslapiu. Bet mes neturime teisės pamiršti apie jį, nes beveik kiekvieną šeimą, kiekvienus namus, kiekvieną miestą arba mažą kaimelį karas palietė savo ugniniu, viską naikinančiu sparnu. Šiandien karą mums primena paminklai ir obeliskai, esantys įvairiose pasaulio šalyse.

         Dabar žmonijos egzistencijai yra iškilusi reali karo grėsmė, todėl pasaulio tautos įvairiais būdais kyla į kovą vardan taikos. Černobylio ir Hirosimos pelenai beldžiasi į mūsų širdis ir reikalauja užkirsti kelią naujo - branduolinio karo - grėsmei. Žmonija turi pasakyti: „Užtenka kraujo! Užtenka žudynių, nepaisant to, kur jos vyktų, juk mūsų žalioji planeta sukurta skleisti laimę ir džiaugsmą!”

       Taika reikalinga ne tik suaugusiems žmonėms, bet ir vaikams. Juk jie nori augti ir vystytis, kurti ir patirti atradimo džiaugsmą, gyventi taikiai ir draugiškai su visais pasaulio žmonėmis. Todėl kiekvienas iš mūsų turi paklausti savęs: „O ką aš padariau ar galiu padaryti taikos išsaugojimo vardan?”

Danielia Buinovskaitė, 8 klasė

Trakų rajono Paluknio „Medeinos“ gimnazija

„Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

 Aš - žmogus, kuris myli šį pasaulį. Aš manau, jog visame pasaulyje turėtų vyrauti taika, ramybė ir santarvė. Man svarbu, kad visi žmonės būtų laimingi, gyventų darniai, kad niekas ir niekada nesužinotų apie tą baisų skausmą, kurį sukelia karas.

      Karas.... Kiekvienas šiuolaikinis jaunuolis arba mergina žino apie jį iš istorijos vadovėlių. Bet vien vadovėlių nepakanka, kad išsamiai sužinotume apie visas karo meto baisybes. Mūšio metu žmonės kiekvieną dieną kovojo už savo gyvybę. Jie gynė savo Tėvynę, aukojosi dėl to, kad mes gyventume taikiai.

         Šiandien pasaulyje nėra pakankamai ramu. Tai vienur, tai kitur vyksta ginkluoti konfliktai, nes mažai kas išmoko Antrojo Pasaulinio karo pamokas. Aš negaliu suprasti, kodėl reikia skelbti visam pasauliui karą. Antrajame Pasauliniame kare žuvo 27 milijonai žmonių todėl, kad Hitleris nutarė užkariauti visą pasaulį. Bet tai dar ne pats baisiausias dalykas: koncentracijos stovyklose Trečiojo reicho mokslininkai vykdė nežmoniškus eksperimentus su žmonėmis.

       Saugoti taiką ir santarvę labai svarbu. Be šito suteikti žmonėms normalias gyvenimo sąlygas yra tiesiog neįmanoma. Aš nepritariu nuomonei, kad visi žmonės „maži”, kad jų svarus žodis niekaip neįtakoja valstybės reikalų. Žmonių protesto mitingai, demonstracijos, manau, gali turėti bent šiokios tokios įtakos visos šalies situacijai bei valdančiųjų sluoksnių apsisprendimui vienu ar kitu klausimu.

         Pagarba, gražūs santykiai priklauso nuo savitarpio supratimo visose šeimose. Žmogui būtina mokytis puoselėti gražius santykius su artimaisiais ir giminėmis. Labai svarbu mokėti nepastebėti kitų trūkumų, stengtis suprasti artimuosius, padėti jiems, ieškoti kompromiso sudėtingose situacijose. Taip reikia elgtis su visais žmonėmis, gyvenančiais mus supančiame pasaulyje. Tuomet ir santykiai su savo ir kitų valstybių piliečiais taps kitokie - gerokai tolerantiškesni.

     Aš manau, kad karas - tai baisiausia, kas gali nutikti žmonėms. Bet kuriuo metu gali kilti naujas karinis konfliktas. Bet jeigu žmonės prieš žengdami žingsnį, turėsiantį neigiamos įtakos kitiems, prisimins Antrąjį Pasaulinį karą, patį siaubingiausią karą žmonijos istorijoje, tai, tikėtina, kad mums pavyks išvengti paties baisiausio.

         Aš viliuosi, kad žmonės nesielgs spontaniškai, kad jie taps geresni, o gėris būtinai nugalės blogį. Tik tada žemėje įsivyraus taika! Aš už taiką be karo!

Lukas Čėglys, 8 klasė

Trakų rajono Paluknio „Medeinos“ gimnazija

„Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

Laba diena, mielas mano Seneli!

         Aš žinau, kad Tu dar esi mažas vaikas ir nemoki skaityti, bet juk Tavo mama, kuri greitai grįš iš darbo su menku maisto daviniu, galės perskaityti mano laišką.

         Mes gyvename gerai - juk dabar nėra karo. Mums nereikia slapstytis rūsiuose, kad išvengtume bombardavimo. Gatvėse visiškai negirdėti sirenų, informuojančių apie artėjantį pavojų. Na, nebent kokia ekstremali tarnyba skuba į iškvietimą. Ir žmonės nevaikščioja gatvėmis, vilkėdami karinių uniformų. Mes galime laisvai nueiti į kino teatrą, į parką pasivaikščioti, galime važiuoti į įvairias pasaulio šalis. Parduotuvėse dabar yra daug įvairių skanių maisto produktų. Ir duonos galime valgyti tiek, kiek tik norime! Ir saldainių, ir pieno, ir dešros - visko visko! Ir apsirengti galime gražiai ir madingai. O kiek visokių žaislų, Seneli! Tau jie tikrai patiktų. Mes dabar viską turime. Yra laisvė ir džiaugsmas, ir taikus dangus virš galvos. Ir visa tai todėl, jog Jūs, Seneli, tikėjote šviesia ateitimi, taip pat tuo, kad viskas bus gerai ir priešas bus nugalėtas. Laikykis, Seneli!

       Aš žinau, Seneli, jog Tau labai baisu ir nuolat stinga maisto, net duonos kasdieninės. Ir šalta. O juk ir mama visada šąla - tas šaltis, kuris negali jos sušildyti, jau daug laiko gyvena jos viduje. Mama dažnai verkia, kai girdi kalbant apie karą. Žinai, Seneli, ji visada labai liūdi Tave prisimindama. Todėl labai Tavęs, Seneli, prašau - laikykis! Aš žinau, kad Tu puikiai susitvarkysi, kai mirtis daug kartų vaikščios šalia Tavęs, bet Tu nebijok. Ir kai sprogmuo pataikys į Jūsų namą - jis nesprogs, juk mūsų draugai - antifašistai pripildė sprogmenį smėliu, kad jis niekam neatneštų netikėtos pražūties.

     Seneli, kai baigsis visos karo baisybės, būtinai valgyk manų košę, kurios Tau pasiūlys, kad sustiprėtum. Mama sako, jog manų košės Tu niekada negalėjai pakęsti - prisivalgei tada. Svarbiausia, visų priešų pykčiui - gyvenk! Ir padėk savo mamai rašyti tėčiui laiškus į mūšio lauką. Lauk jo sugrįžtančio iš karo! Ir kai išgirsi už langų griaudėjančių fejerverkų garsus, Tu, Seneli, nebijok! Tavo mama pasakojo, jog Tu girdėdamas fejerverkų gaudesį, palendi po stalu, ten slepiesi ir žiūrėdamas į langą sakai: „Koks gražus sprogmuo!” Tai fejerverkai, Seneli! Fejerverkai, kurių niekur kitur nebus - tik Lietuvoje, kuri išgyveno visus sunkius išbandymus ir parodė visiems stiprybės ir herojiškumo pavyzdį.

       Karas nesibaigia fejerverkų dieną, bus dar daug baisių dienų ir naktų, Seneli. Kai karas pasibaigs, Tavęs ateityje laukia įdomus gyvenimas, pilnas nuotykių. Taip pat Tavęs laukia susitikimas su mano senele. Ir su mano mama.... Kai Tau bus labai baisu, Seneli, žinok, kad mes visi Tave labai mylime, ir savo minčių dėka mes norime perduoti Tau nors truputį vilties ir tikėjimo, jog karas kada nors pasibaigs.

Tavo anūkė Glorija

 Glorija Daukševičiūtė, 6 klasė

Trakų rajono Paluknio „Medeinos“ gimnazija

„Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

Karas - tai taikos, gėrio ir santarvės priešas. Aš manau, kad žmonės neturi kovoti vieni prieš kitus. Jie turi visomis įmanomomis priemonėmis išvengti nesantaikos ir išspręsti kilusias problemas tik taikiu būdu. Karas prasideda tada, kai šalių valdantieji negali susikalbėti tarpusavyje. Tuomet jie siunčia savo karius į mūšio lauką. Ten sužeidžiama ir žūva labai daug nekaltų žmonių, kurie svajojo tiesiog paprastai ir laimingai gyventi, dirbti, mokytis, mylėti ir auginti vaikus. Tai yra neteisinga ir labai žiauru.

     Karas - tai prievarta ir visko griovimo bei naikinimo procesas. Ypač daug skausmo jis atneša vaikams, kurie tampa našlaičiais, gyvena jausdami nuolatinį nepriteklių ir badą. Vaikai negali mokytis ir tenkinti pagrindinių savo poreikių. Našlaičiams vaikystė pasibaigia labai greitai, ir jie nėra kalti, kad užauga ne itin gerais žmonėmis, nes karas visam laikui palieka tamsų pėdsaką jų mintyse ir sielose.

       Karas - tai skausmas ir ašaros. Jis pasibeldė į kiekvienus namus, atnešė nelaimes, palietė daugelio šeimų likimus. Iš kiekvienos šeimos į karą išėjo tėvai ir vaikai, vyrai, močiutės ir seneliai, broliai ir seserys. Tūkstančiai žmonių patyrė siaubingus kankinimus, bet jie ištvėrė ir nugalėjo priešą. Žmonės laimėjo patį sunkiausią iš visų karų, kurį teko patirti iki šiol žmonijai. Dar yra likusių gyvų žmonių, kurie sunkiuose mūšiuose gynė Tėvynę. Karas jų atmintyje iškyla kaip pats skaudžiausias prisiminimas.

      Antrasis Pasaulinis karas - tai pats baisiausias karas, kokį tik žino žmonija. Karą aš mačiau filmuose, skaičiau apie jį knygose. Mano atmintyje išliko patys ryškiausi senelio pasakojimai apie karą, nusinešusį daugybės nekaltų žmonių gyvybes. Mano senelis tuo metu buvo paauglys - beveik mano bendraamžis. Jis išėjo kariauti pirmomis karo dienomis, o jo mama ir vyresnysis brolis važiuodavo kasti apkasų. Kiek vėliau senelio brolis taip pat išėjo į karą ir žuvo sulaukęs vos 19 metų.

       Mano senelei nebuvo nei penkerių metų, kai prasidėjo karas. Jos tėtis taip pat išėjo į karą, mama dirbo nuo aušros iki aušros, o laikui bėgant senelei teko pačiai perimti visą namų ruošos darbų naštą - prižiūrėti jaunesniuosius brolius ir seseris, gaminti jiems maistą. Karo metu vaikai visada norėjo valgyti. Jie jautė nuolatinę valgio stoką. Vaikams teko gaminti valgį iš bulvių lupenų ir virti arbatą iš džiovintų morkų.

         Karo metais mamos buvo pasiryžusios viskam, net patiems baisiausiems poelgiams, kad išgelbėtų nuo pražūties savo vaikus. Istorijos mokytojas mums daug pasakojo apie Leningrado blokadą. Dabar tas miestas vadinasi Sankt - Peterburgas. Per istorijos pamokas taip pat sužinojome, kad Antrojo pasaulinio karo metu Leningradas buvo apjuostas geležine užtvara net 900 dienų ir naktų. Į miestą niekas negalėjo įvežti maisto produktų, gyvybiškai svarbių medikamentų, niekas negalėjo išvykti ar atvykti. Laikui bėgant, žmones užklupo badas. Tai nepaprastai baisus jausmas, kuris pastūmėjo žmones daryti siaubingus dalykus tam, kad išgyventų.

         1945 metais buvo nugalėtas pats didžiausias ir baisiausias priešas - fašistinė Vokietija. Ši pergalė kainavo labai brangiai - žuvo daug milijonų nekaltų žmonių. Todėl aš ir nenoriu karo, man skaudu būtų matyti savo artimųjų ašaras ir begalinį skausmą. Aš nenoriu patirti netekčių. Aš bijau karo ir visai nesigėdiju to, juk karo baimė visiškai normalus jausmas.

         Aš kviečiu visus žmones: sustokite, liaukitės elgtis neapgalvotai, ypač taip, kaip šiandien elgiamasi Ukrainoje! Juk nuo to kenčia abiejų šalių - Rusijos ir Ukrainos - niekuo nekalti žmonės. Mes neturime kartoti skaudžių praeities klaidų! Tad, žmonės, saugokime taiką, gyvenkime draugiškai ir santarvėje!!!

Kornelija Gataveckaitė, 11 klasė

Trakų suaugusiųjų mokymo centras  

Rašinių konkurse dalyvauja Pakruojo Žemynos pagrindinės mokyklos 2c klasės mokinukai

Gabija Stankūnaitė

Mes nežinome, kas yra karas, bet žinome, kas yra taika.

Saugiai jaučiuosi savo šeimoje. Esu laiminga ir mylima. Noriu, kad mokykloje taip pat būtų viskas gražu ir gera. Negalima tyčiotis, muštis, gadinti mokyklos turtą. Gerbiu ir myliu savo mokytoją, klasės draugus. Man patinka mokytis, kasryt skubėti į savo gražiąją mokyklą. Kai užaugsiu, būsiu mokytoja.

Mano svajonės išsipildys tik tada, kai bus taika.

Tautvydas Šiukšta

Aš noriu, kad pasaulyje būtų taika ir ją kuriu. O ją kuriu paprastai.

Gyvenu paprasto berniuko gyvenimą. Klausau mamos. Stengiuosi būti malonus, draugiškas, gerai mokytis. Kiek galiu ir sugebu, padedu žmonėms. Kartais pagalvoju: „Jeigu būčiau prezidentas, uždrausčiau alkoholį, cigarus, kurie kenkia žmonėms“.

Noriu, kad pasaulyje būtų taika!

Martynas Poška

Pasaulyje yra daug pykčio ir karo.

Žmonės kažkodėl pykstasi vieni su kitais, todėl pasaulyje būna karai. Dažnai nukenčia nekalti žmonės. Jeigu visi žmonės būtų geranoriški, mokėtų gražiai kalbėtis, elgtis vieni su kitais, mokėtų mylėti, užjausti, padėti – tai nebūtų mūsų Žemėje karo.

Norėdami kurti taiką pasaulyje, turėtume keistis patys. Tuo pačiu keisime kitus ir visą pasaulį. Taiką kuriu aš, kurkime visi.

Gabija Kuodytė

Taika – labai svarbi žmogaus gyvenime.

Taika – tai geri santykiai su kitomis šalimis, kaimynais, šeimoje. Aš stengiuosi su draugais gražiai bendrauti. Klausau tėvelių, jiems padedu. Reikia visiems būti geriems.

Taika žmogaus širdyje, taika – visame pasaulyje.

Karolis Petrovičius

Mes nežinome, kas yra karas, bet žinome, kas yra taika.

Taika, kai viskas aplink gražu. Saulė šviečia ir šildo. Auga ir žydi gėlės. Ramiai ošia medžiai, o juose gyvena ir čiulba paukšteliai. Soduose auga obelys ir nokina sultingus obuoliukus. Pavasarį mes su seneliu sukalame po kelis inkilėlius. Juos įkeliame į medžius. Man patinka klausytis paukštelių čiulbėjimo. Žiemą visada paruošiame paukšteliams lesyklėlę. Į ją nuolat nunešu grūdelių, kruopų, saulėgrąžų.

Kaip gera gyventi, kai aplinkui ramu, gražu, miela.

Benas Šimkūnas

Mano mama labai nelaiminga, kai mes su sese pykstamės.

Kai aš žaidžiu su kompiuteriu, sesė prieina ir išjungia. Tada aš šaukiu: „Ugne!!!!“ Tą minutę mama būna labai liūdna. Kartą mes su sese sugalvojome, kad daugiau niekada nesibarsime. Mama pamatė, kad viskas keičiasi. Ji labai džiaugėsi ir pagalvojo: „Pagaliau jie suprato, kas yra taika“.

Ir jūs gyvenkite su taika.

Gabrielius Kranauskas

Aš nežinau, kas yra karas, todėl stengiuosi kurti taiką.

Nuolat padedu mamai, tėčiui, močiutei, tetai. Kai prasideda atostogos, mama ir tėtis išeina į darbą, aš imuosi darbo. Sutvarkau kambarius, išplaunu indus ir paskaitau knygą. Paskaitęs knygą, einu gaminti. Nereikės mamai su tėčiu grįžus iš darbo vargti ir gaišti laiko. Kai tėveliai grįžta, tada aš einu pas močiutę ir jai padedu darbuose.

Man patinka kurti taiką.

Ausma Tautavičiūtė

Kai buvo karas, manęs ir visų mano draugų dar nebuvo. Nenoriu karo.

Aš kuriu taiką. Man patinka taika. Nėra taip, kad draugauju su viena drauge, o su kita nedraugauju. Aš draugauju su visais klasės draugais. Labai noriu, kad niekas nesipyktų, o ypač berniukai. Noriu, kad berniukai ir mergaitės klausytų mokytojos. Kartais vaikai būna išdykę, bet kad ir kokie būtų, jie padeda mamytei ir tėveliui, stengiasi gerai mokytis.

Gera gyventi, kai Žemėje yra taika.

Viltė Jociūtė

Taika, kai niekas nesipyksta, nesimuša.

Vieną dieną išėjau į kiemą pažaisti. Ten buvo berniukas ir mergaitė, aš jų nepažinau. Mergaitė turėjo kuprinę. Mes pradėjome kalbėtis, susipažinome. Netikėtai, berniukas pribėgo ir pačiupo kuprinę. Mergaitė nepasidavė ir jie susimušė. Aš pasakiau, kad muštis negalima ir patariau berniukui atsiprašyti mergaitės. Tada vienas nuėjo į vieną pusę, o kitas – į kitą.

Gyventi gera, kai nereikia susidurti su pykčiu.

Kevinas Juozauskas

Aš nežinau, kas yra karas. Bet truputį žinau...

Žmonės daug dirba, susikuria savo gyvenimo planą. O kai prasideda karas – visko netenka. Karas, kai važinėja tankai, skraido sraigtasparniai, visi šaudo, stato užtvaras, kad priešai negalėtų taip lengvai užgrobti šalies. Karas – tai labai baisu ir sunku. Po karo daug žmonių negrįžta į namus. Viskas sugriauta, sunaikinta.

Nenoriu karo! Kai užaugsiu, būsiu kareivis, kad apginčiau savo Lietuvėlę.

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Kartą Liuteris Kingas yra pasakęs: „Pats būk ta taika, kurią nori matyti pasaulyje“. O kas gi ta TAIKA? Tą mes pabandysim išsiaiškinti.

Pirma, reikia pradėti nuo savęs paties, palaikant gerus santykius su savo šeima, draugais, bendraklasiais, kaimynais. Reikia mylėti ir gerbti brolį ar sesę, tėtį ir mamą. Paprasčiausias pasisveikinimas ryte, pasakymas „Labas rytas!” dieną gali paversti geresne.

Visi žmonės gimsta mažais kūdikiais, kurie nežino, kas yra blogis ar gėris, viskas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje jis augs. Lietuvoje yra daug socialinės rizikos šeimų. Kai vaikas auga tokioje aplinkoje, kai mato ar net pats patiria smurtą, tada jam taip pat sunku suprasti, kas yra gėris. Atėjęs į darželį ar mokyklą jis taip pat muš savo bendraamžius ar mažesnius vaikus. Toks žmogus baigęs mokyklą ir toliau darys nusikaltimus, muš savo vaikus ir skleis blogį. Taip ir eis tas užburtas ratas.

Tačiau gali būti ir atvirkščiai. Jei mažas vaikas bus mylimas, tėvai ar globėjai juo rūpinsis, šeimoje bus gera atmosfera, tai ir vaikas išėjęs į mokyklą bus draugiškas, norės gyvenime kažką pasiekti. O kad kažką pasiektum, reikia mokytis, klausytis, ką tau pataria suaugusieji.

Pasaulio valstybės – tai tarsi didelės šeimos. Vienos šalys dėl iškilusių sunkumų, nesutarimų tariasi, bando juos išspręsti taikiai, klauso visuomenės nuomonės. Bet kitos šalys nemoka susitarti ir klausyti vieni kitų. Tada jie pradeda kariauti. Labai gaila, kad XXI amžiuje dar vyksta karai, žūsta daug žmonių.

Visą šitą reikia tvirtai suvokti, kad viskas, kas bus padaryta piktuoju, grįš atgal tau pačiam. Kažką sakysi kitam, jį įžeisi, visąlaik pagalvok, ar norėtum, kad tau taip atsitiktų.

Mylėkime ir gerbkime vieni kitus!

                                                                         Jokūbas Setkauskas

Kauno Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos

5a klasės mokinys.

Mokytoja Irena Kaklauskienė            

Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

„Jei norime pasiekti tikrą taiką pasaulyje, turime pradėti nuo vaikų“, kaip mes šitą sakinį suprantame? Aš manau, kad reikia būti gerais ir daryti gerus darbus nuo pat gimimo. Visi stengiasi būti taikūs ir mylintis, bet kartais ką nors darydamas net nesusimąstai, kad gali kitą įžeisti ir tai gali būti padaryta žodžiais. Juk net nebūtina į darbą paleisti rankų, gali sužeisti neapgalvotu žodžiu. Neveltui yra sakoma lietuvių liaudies patarlėje: „žodis žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta". Neatsakingai pasakytas žodis gali tapti nesantaikos grūdu. Tad prieš ką nors sakant ar darant būtina pagalvoti, nes nesantaika dažniausiai kyla, kai negalvoji, ką darai. Galvodavau, kad kai pasielgiu blogai ir tampu blogu, bet tai netiesa - aš tik elgiuosi blogai. Visi iš prigimties esame geri, nes Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą ir davė mums laisvą valią. Tad mes kiekvienas galime rinktis, kokiame pasaulyje norime gyventi: taikiame ar pilname karų.

Mokykloje aš matau labai daug patyčių, bet kartais ir aš pats prie jų prisidedu. Klasiokai mane dažnai įžeidinėja, o paskui net nori būti draugais. Man tai nesuprantama, bet greičiausiai jie nenori taip elgtis, tik nesusimąsto, kad kitą gali įskaudinti. Nemeluosiu, ir aš taip elgiuosi ir man dėl to gėda...

Mums visiems reikia taikos, nes be jos pasaulis būtų negražus, niūrus ir piktas, o kad taiką turėtum, reikia pasistengti mylėti, padėti ir svarbiausia - mąstyti. Tu, aišku, myli savo šeimą, jiems padedi, juos apkabini, gerbi, bet ar tu žinojai, kad visas pasaulis, visi žmonės taip pat yra dalis tavo šeimos. Dėl to ir turi juos gerbti, nes visi yra Dievo kūriniai. Kaip sakiau, tai iš tikrųjų yra labai sudėtinga kurti taiką, nes ne kiekvienam pavyksta, bet tai yra įmanoma. Ir man ne visada pavyksta ją kurti. Kartais šeimoje neklausau tėvų, pykstu ant jų, rėkiu. Po to suprantu, kad aš negerai elgiuosi, nes nesumąstau, o kai susivokiu, skubu jų atsiprašyti, juos apsikabinti ir padėkoti, nes puikiai suprantu, kad jie dėl manęs stengiasi. Turbūt ir jums yra taip buvę, bet ar mokate atsiprašyti? Dar vienas dalykas, su kuriuo susijusi taika, tai mokėjimas susitaikyti.

Norėčiau patarti sau ir jums visiems kurti taiką kartu: prieš ką nors darant ar sakant gerai pamąstyti. Yra tokia patarlė: „devynis kartus pamatuok, dešimtąjį kirpk" . Kai ši patarlė taps įpročiu, gali būti, kad taika tvyros visur ir visada. Pradėsiu nuo savęs ir savo pavyzdžiu stengsiuosi užkrėst kitus: „Aš kuriu taiką kurk ir tu“.

Dominykas Verza

Kauno Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos

5a klasės mokinys

Mokytoja Irena Kaklauskienė

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Kurti taiką reikia pradėti nuo savęs. Jeigu mano mintys bus taikios, taikūs žodžiai ir elgesys, tada žmonės žiūrės į mane geranoriškiau ir nuoširdžiau.

 Noriu papasakoti vieną istoriją.

Kartą mes su draugu labai susipykome, nes jis mane kviesdavo į lauką, o aš nėjau todėl, kad įdomiai žaidžiau prie kompiuterio.   Kitą dieną aš jį kviečiau lauką, bet jis atsisakė, nes buvo ant manęs supykęs. O aš labai norėjau žaisti, nes turėjau naują krepšinio kamuolį. Buvo labai liūdna žaisti vienam. Tada supratau, kaip jam buvo liūdna, kai aš atsisakiau eiti į lauką. Paskambinau jam ir atsiprašiau, kad nėjau žaisti į kiemą, jis man atleido ir atsiprašė už tai, kad man kerštavo. Mudu supratom savo klaidas ir susitaikėm. Jeigu mes nekerštautume, pripažintume savo klaidas, tai būtų mažiau pykčio ir daugiau taikos. Jeigu taip pat elgtųsi viso pasaulio žmonės, tai pasaulyje būtų tikra taika.

                                                                                      Martynas Laurutis

Kauno Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos

5a klasės mokinys.

Mokytoja Irena Kaklauskienė

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Taika. Kas tai? Taika – kai nevyksta karas ir žmonės nekenčia nuo jo baisybių. O gal – tai ramybė ir saulutė danguje?

 Man „taika“- tai mamytės šypsena, geras draugas šalia, ramybė šeimoje. Smagu, kai aplinkui visi taikūs, nereikia kęsti karo baisybių. Turbūt nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris norėtų karo. Juk karas atneša skausmą, badą, mirtį. Tik kvailys to trokštų.

Man atrodo, kad taiką žemėje kuria maži žmonių poelgiai. Tai priklauso nuo mūsų visų. Jeigu kiekvienas žmogus rytą pradėtų nuo šypsenos, gražių minčių, tai neturėtų laiko pyktis. Įsivaizduokime, kad visi aplinkui linksmi, mandagūs, vieni kitiems padeda. Tuomet nėra priežasties dėl ko pyktis, skriausti vieni kitus. Vadinasi, mus sups ramybė. O ramybė ir gėris – tai taika.

Ir kaipgi aš galiu prisidėti prie to? Visų pirma, turiu atlikti savo pareigas: mokytis, pagelbėti tėvams, draugams, neskriausti mažesniųjų, nešiukšlini ir t.t. Tuomet manim džiaugsis tėvai, draugai. Ir aplinkui bus taika ir ramybė. O jeigu tai bus visose šeimose, tai „taika ir ramybė“ aplankys visus miestelius, miestus ir šalis. Taika bus visam pasauly!

 Visi žmonės privalo kurti taiką, kad būtų laimingi. Jeigu visi darysime vien gerus darbus, tai pasaulis taps gražesnis. To visiems ir linkiu.

Dainius Mačiulis

Kauno Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos

5a klasės mokinys.

Mokytoja Irena Kaklauskienė

„Aš kuriu taiką, kurk ir tu”

Jeigu esi sutvertas kūrybai, meilei ir pergalėms, vadinasi, esi sutvertas gyventi taikoje. Karas yra dalykas, kurį yra lengviau sukelti negu užbaigti. Nes karui sukelti užtenka labai nedaug. Bet kai jį sukeli, dažniausiai jam nutraukti reikia kelerių metų, o kartais net kelių dešimtmečių. Pasitaiko ir taip, kad kai kurie žmonės jau gimsta kare. Todėl jie net nežino, kas yra taika.

Karas gali visiškai pakeisti tavo gyvenimą ir požiūrį į pasaulį. Taip pat jis gali pakeisti ir patį žmogų. Aš manau, kad šiais laikais žmonėms kažkodėl nerūpi taika. Jiems rūpi tik jie patys ir jų pačių gerovė. Daugelis žmonių yra savanaudžiai ir pikti. Jie žudosi, kariauja, muša kitus tam, kad pasiektų taiką? Jei jie ir toliau taip elgsis, žmonių rasė gali tiesiog išnykti. Aš nemanau, kad tai būtų gerai. Na, žinoma, žmonių pasaulyje yra daug, bet žmonijos taip pat gali greitai ir tiesiog nelikti.

Žmonės dažniausiai kariauja dėl odos spalvos, rasės, tikėjimo, jų pačių sugalvotų įstatymų ir pinigų. Daug žmonių dėl karo mirė per šiuos kelerius metus ir jei mes nieko nedarysim, jų mirs dar daugiau. Taika yra įmanoma, tik jei visi pasaulio žmonės jos trokš ir sieks pakeisti pasaulį, bus stiprūs ir tikės visa savo širdimi, kad tai įmanoma. Tuomet jie bus vienu žingsniu arčiau tikslo. Bet pirmiausia reikia susitaikyti su pačiu savim ir su savo artimaisiais.

Aš nežinau, kaip galima susitaikyt su savimi, nes pati to nesu pasiekusi. Bet, manau, žinau, kaip susitaikyt su savo šeima. Jei nori susitaikyt su savo šeima, turi pripažinti savo artimuosius tokius, kokie jie yra, ir atleisti už jų klaidas, nes tavo šeima nėra tobula, kaip ir tu pats. Manau, tai galioja visiems žmonėms, ne vien tik jūsų arba mano šeimai. Taip pat reikėtų pripažinti ir kitus žmones tokius, kokie jie yra, ir su tuo susitaikyti. Bet manau, kad taip pasielgti gali ne visi, nes didžioji dalis žmonių priimti kitą kitokį tiesiog neturi stiprybės. Neįtikėtina, bet kai kurie iš mūsų to tiesiog nenori ir vengia. Jiems šeima tiesiog nerūpi taip pat, kaip ir taika.

Kai kurie žmonės apsimetinėja siekiantys taikos, nors iš tikrųjų jiems tai yra visiškai neaktualu. Yra maža žmonių grupė, kuriems karas, visos žmonių mirtys, žmogžudystės, teroristų atakos ir nekaltų žmonių mirtys visiškai nerūpi ir jie nesistengia nieko pasaulyje pakeisti. Todėl, manau, būtent tokie asmenys dažniausiai ir sukelia karą arba tampa žudikais.

Taiką taip pat gali pasiekti ilgai ir nuoširdžiai dirbdamas ir stengdamasis pakeisti pasaulį. Aš žinau, kad tai tikrai neatsitiktų per kelerius metus. To tikriausiai negali padaryti ir vienas ar keli žmonės. Bet jeigu bent kiek daugiau žmonių pasaulyje (negu yra dabar) susivienytų bendram tikslui, dėtų visas pastangas, kad pasaulyje įsivyrautų taika, aš manau, kad tada kažkas tikrai pasikeistų. Galbūt toliau viskas būtų kaip sniego lavina kalnuose: kuo toliau, tuo daugiau žmonių „užsikrėstų“ taikdariškomis idėjomis ir pasaulis būtų priverstas keistis. Galbūt tada nereikėtų tiek daug gyvybių paaukoti įvairiausiuose karuose dėl mūsų visų ateities. Na, žinoma, tų žmonių mirtys mus apsaugojo ir suteikė mums galimybę gyventi kitaip. Bet nemanau, kad tai geras būdas – aukoti save. Įsivaizduokite, kiek įdomių, svarbių, pažangių idėjų būtų įgyvendinta pasaulyje, jeigu tie žmonės, kurie žuvo visokiausiuose neramumuose, būtų likę gyvi ir nugyvenę ilgą ir turiningą gyvenimą...

Pripažinkime, jei padarome ką nors gero, mums patiems pasidaro geriau. Taigi viską užbaigdama norėčiau palinkėti ryžto, susikaupimo ir stiprybės siekiant geresnio pasaulio ir, žinoma, taikos.

Parengė 7 kl. mokinė

Ugnė Klimavičiūtė, 13 m.

Konsultavo lietuvių k. mokytoja

Aurelija Paciukonienė

 

Laiškas Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui

Laba diena, gerbiamasis Generalini sekretoriau,

pirmiausia noriu Jus pasveikinti su dideliu įvertinimu – naujomis pareigomis ir didžiule atsakomybe tapus Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi. Linkiu sėkmės darbuojantis pasaulio saugumo srityse. Trumpai apie save. Aš – Emilija Račkauskaitė. Man 13 metų. Esu kilusi iš nedidelės šalies Lietuvos nedidelio miestelio – Zarasų. Mano nuomone, mokausi gerai, gal netgi puikiai! Esu aktyvi mokykloje ir už jos ribų, mėgstu rašyti, skaityti, kurti. O apie Jus žinau tiek, kad Jus labiausiai domina Taikos pasaulyje klausimas. Todėl aš šiandien siūlau Jums pamąstyti apie... skaitymą kaip apie bendravimo pagrindą, kaip apie didžiausią taikos nešėją ir labai svarbų reiškinį jaunų žmonių asmenybių formavimuisi. Knygų neskaitymas – mane dominanti ir, mano galva, svarbi, sunkiai sprendžiama globalinė problema, kurią išsprendus gali daug kas pasikeisti pasaulyje.

Dažnai pagalvoju, kokią vietą dabartinio jaunuolio širdyje užima skaitymas? Manau, kuo žmogus jaunesnis, tuo svarbiau yra jaukintis knygą. Kiekvieną jauną žmogų kažkas turi paskatinti skaityti: tėvai, mokytojai, galbūt draugai. Jūs, gerbiamasis Antonio Guterresai, aišku, paklausite, kaip jauną žmogų sudominti knyga. Būdų yra nemažai. Man tik ką šovė geniali mintis! Kas būtų, jeigu kiekvienas žmogus (nesvarbu, koks jo amžius, kur jis gyvena ar kuo užsiima) dar kartą perskaitytų pačią pirmąją, jo dar vaikystėje skaitytą knygutę? Manau, jaukumas ir prisiminimai užplūstų tą pačią akimirką, vos palietus knygą. O jeigu tai būtų privalu visame pasaulyje: mokyklose, bibliotekose, darbo įstaigose, įvairiose bendruomenėse? Tikrai atsirastų žmonių, kurie taip ir padarytų. Galbūt tai tikrai primintų vaikystę? Gal tai priverstų žmogų pagalvoti apie bendravimą, šiltus santykius? Juk vaikystėje patirti pirmieji įspūdžiai su knyga lieka visam gyvenimui. Prisimenu, kaip mama mane mokė pirmųjų raidžių, o tėtis skaitydavo prieš miegą. Mokytojai nuolat ragino skaityti. Aš tikiu knygų skaitymu tikriausiai labiau nei Kalėdų seneliu. Knyga išties moko gyventi. Moko savarankiškumo, priimti tinkamus sprendimus, ugdo mus. Pradėjęs skaityti pradedi gyventi knygos istorija, į ją įsigilini, jautiesi tarsi gyvendamas joje, o vėliau pritaikai tai gyvenime. Knygos didžiausia mokykla pasaulyje. Iš jų verta mokytis.

Deja, yra šalių, kur skaitymas nelabai rūpi vaikams ar jaunimui. Ir ne tik dėl nenoro... Sirijoje, Irake, Ukrainos rytuose vyksta karas, Afrikos vaikai badauja, pabėgėlių stovyklose Europoje tikrai ne knygos rūpi...Man smagu šiandien pasididžiuoti, kad mano Tėvynė Lietuva yra žinoma pasaulyje kaip Taikos nešėja ir skleidėja. Kodėl? Tai nulėmė mūsų istorija. Mes jau seniai pavargome kariauti. Mes ne kartą išgyvenome okupaciją, o kartu su ja ir kultūros sąstingį, spaudos draudimą. Tik atgavę Laisvę supratome, kad Knyga yra Taikos pradžia. Todėl Lietuvoje nuolat stengiamasi propaguoti skaitymą. 2016 metai buvo paskelbti Bibliotekų metais. Daug kur Lietuvoje renovuotos bibliotekos tapo ne tik knygų saugyklomis, bet ir jaunimo susibūrimo, laisvalaikio praleidimo vietomis. Yra įsteigta daug įvairiausių fondų, vyksta renginiai („Knygų mugė“, „Knygų Kalėdos“), kuriuos globoja netgi pati mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bibliotekose dirba nuostabios darbuotojos, kurių iniciatyva vyksta įvairūs projektai: „Vasarą skaitome kitaip“, „Skaitymas balsu“. 2012 metais Lietuvoje buvo vykdoma iniciatyva „Visa Lietuva skaito vaikams“, organizuota paramos ir labdaros fondo „Mažasis princas“. Tai iniciatyva, kai garsūs žmonės važinėja po Lietuvos bibliotekas ir įstaigas bei skaito vaikams, ragindami pamilti knygą kaip svarbiausią bendravimo priemonę. Šis fondas tikriausiai ne veltui pavadintas taip. Juk „Mažasis princas“, Antuano de Sent Egziuperi parašyta knyga, mylima visame pasaulyje, išversta į daugiau nei 80 kalbų. Šią knygą žino kiekvienas. Ją myli viso pasaulio vaikai, nors ji skirta suaugusiems. Ji mano pačios pirmoji perskaityta knyga, todėl man daug reiškia. Nors ji parašyta 1943 metais Prancūzijoje, bet mylima visame pasaulyje. Tai stebuklas, kurį žino visi. Žaviuosi šia knyga.

Mažasis princas sako: „Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“. Jis teisus. Mes susidraugaujame su kitais žmonėmis, valstybės su kitomis valstybėmis. Susidraugaujame, bet viskas per kelias akimirkas, žodžius ar veiksmus kažkas gali užkurti ugnį, sukelti neapykantą ar dar blogiau – karą. Turime likti atsakingi už draugystę, tada nebus jokių nesutarimų ir visos problemos bei kliūtys taps labai mažos ir paprastos. Pašto lakūnui A. de Sent Egziuperi teko dalyvauti Antrajame pasauliniame kare, tada ir gimė ši knyga. Mano manymu, Mažasis princas yra tikrasis taikos skleidėjas, nors parodomas kaip gležnas, pasaulio nepažįstantis vaikas. Mano prašymas yra vienas, bet tvirtas. Gal nustokime pyktis, būti nepatenkintais ir kaltinti kitus, o tiesiog apmąstykime savo poelgius. Tai bus daug geriau ir naudingiau visiems.

Ir jei knyga galėjo užkariauti visą pasaulį, tai kodėl mes vis dar skiriame savo dėmesį ir laiką ne tam, kam reikia? Pasaulį valdo knygos, nes visa išmintis jose, visa praeitis, dabartis ir ateitis. Kad pasaulis būtų geresnis, privalome skirti daugiau dėmesio knygų skaitymui. Kviečiu Jus, gerbiamas Antonio Guterresai, inicijuoti knygų skaitymo ir populiarinimo akcijas, nukreipiant visų dėmesį į knygų svarbą. Tegu pasaulio vaikai sužino, kad be knygų skaitymo mums gresia dvasinis nuopuolis ir susinaikinimas. Manau, Jums pavyks pasaulį padaryti skaitančiu! Juk viskas yra įmanoma.

Emilija RAČKAUSKAITĖ, 13 metų, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija

Pasaulyje niekada nebus taikos, kol jos neturėsime savyje...

Tai atsitinka labai tyliai. Iš pradžių tau sunku smulkmenose, bet tu tai ignoruoji. Tai kaip galvos skausmas. Pasakai sau, kad laikina, kad praeis. Tiesiog tai dar viena eilinė bloga diena.

Bet taip nėra. Kiekviena diena tampa bloga. Jautiesi užstrigęs negatyvių minčių spiralėje: sukiesi, sukiesi, negali sustoti ir išlįsti negali. Spiralė neturi pabaigos.

Tada imi dėvėti socialines kaukes. Tiesiog keiti jas pagal poreikį ir gyveni. Nes privalai gyventi. Nes taip daro visi žmonės.

Bet problemos niekur nedingsta. Kiekvieną dieną vis sunkiau vaidinti, pasirodymas kainuoja vis daugiau pastangų. Klimpsti vis giliau ir giliau, pamažu atsiskiri nuo šeimos, nuo draugų, o paskui ir visiškai atstumi juos.

Tada visa satisfakcija dingsta. Visi dalykai, kurie kažkada tave džiugindavo, dabar yra beverčiai niekai. Netgi paprasčiausius darbus atlieki per skausmingą savęs prievartą. Nėra motyvacijos. O kodėl turėtum stengtis, jei niekas neteikia džiaugsmo? Nuo to jautiesi dar blogiau, bet ir toliau sukiesi beviltiškame sūkuryje.

Kartais save matai kaip sulėtintame filme. Išblukusios dienos. Baltas garsas. Galvoje susikaupę sunkumų gniužuliukai išsibarsto po kūną. Ir tas jausmas, kad niekada netapsi laimingas...

Susigūži, bet ir toliau gadini santykius su tau svarbiais žmonėmis. Tau gėda už viską, ką padarei, ir už viską, ko nepadarei.

Kažkur giliai giliai suspurda mažytis noras ką nors padaryti gerai. Bent jau išbėgti į gatvę ir užkalbinti praeivį, paprasčiausiai susipažinti su žmogumi, gal susidraugauti. Bet niekur neini, nes žinai, kad tau niekas nepavyks...

Dalykai, kurie kitus džiugina, tave aplenkia. Vis didėja skirtumas tarp suvaidinto ir tikro savęs. Tau gera vienam. Visiškai vienam. Tai tavo komforto zona, kur niekas nieko neklausinėja, nes ten nieko nėra.

Žema savivertė ir jokio tikslo neturėjimas veda tave iš proto. Ir pagaliau tu suvoki, kad turi tik du pasirinkimus: ieškoti pagalbos arba nusižudyti... Kitaip tariant, nužudyti tą, kuris tūno tavyje ir neleidžia išlįsti iš prakeiktos spiralės...

Sustok! Nežudyk. Nesižudyk.

Pasaulyje niekada nebus taikos, kol jos neturėsime savyje...

Skaistė Vilkelytė, Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla, 6 a klasė

Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje

Nėra namų be dūmų – ir mano šeima ne išimtis. Kaip ir visuose namuose, taip ir pas mus pasitaiko visko. Nors po vienu stogu gyvename keturios – mama, aš ir dvi sesės, - ir atrodytų, kad turėtume visos puikiai sutarti (juk visos moteriškos!), bet anaiptol taip nėra.

Išsiskiria mūsų interesai, nesutampa nuomonės, skiriasi požiūriai ir pomėgiai, ką jau ir kalbėti apie amžiaus skirtumą. Visa tai kartas nuo karto atvirai pasireiškia pykčiais...

Tik nemanykite, kad mes gyvename lyg kare. Ne. Išsiskyrusias nuomones stengiamės suderinti, rasti kažkokį aukso viduriuką, taikiai išspręsti plykstelėjusį konfliktą. Juk visas mus sieja kraujo ryšys, o jis yra svarbiausias ir stipriausias žmonių tarpusavio ryšys. Ir visai nepriklausomai nuo to, koks būtų kilęs nesutarimas, ištikus bėdai mes visos kaip siena stojame viena už kitą.

Kai pykstamės namuose, atrodo, galime viena kitai net plaukus nupešioti, bet niekada į savo konfliktus neleidžiame kištis niekam svetimam. Pačios susipykstam – pačios susitaikom.

Susipykti visuomet yra lengva, tačiau taikytis ne taip paprasta. Ypač sunku yra atsiprašyti. Bet mūsų namuose galioja viena geležinė taisyklė: niekuomet neiti miegoti nesusitaikius. Taigi prieš miegą visos apsikabiname ir palinkime labos nakties...

O kad pasaulis būtų kaip šeima! Kad jame irgi galiotų tokia paprasta taisyklė – neiti miegoti nesusitaikius!

Žmonės, kad ir kaip susipykę būtumėte, - apsikabinkite prieš miegą ir palinkėkite vieni kitiems ramios nakties ir taikaus ateinančio ryto...

Saulina Vasiliauskaitė, Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla, 6 a klasė

„Jeigu norime pasiekti tikrą taiką pasaulyje,

turime pradėti nuo vaikų.“

Mahatma Gandis

Aš kuriu taiką su savimi

Kiekvienas žmogus turi išorinį ir vidinį pasaulį. Nuo mūsų vidinio grožio priklauso ir išorinis grožis. Neužtenka žmogui būti išoriškai gražiam. Jei spinduliuoji vidiniu grožiu, aplinkiniai tai mato ir jaučia.

Tačiau tą vidinį grožį reikia pirmiausiai pačiam savyje surasti. Kaip dažnai mes konfliktuojame su savimi! Nepasitikime savimi. Kaip dažnai sau sakome: aš to nesugebėsiu, šito aš neišmoksiu, aš esu negražus, nevykėlis, netikėlis... Taip patys savyje kuriame konfliktus, kuriuos patys ir privalome spręsti.

Ar kada nors mačiau savimi pasitikintį, pasitempusį, bet negražų žmogų? Ne, nemačiau, nes savimi pasitikintis žmogus negali būti negražus. Jis neturi karo savyje, todėl ir yra gražus.

Aš irgi noriu taikos savyje, todėl... skelbiu karą savo ydoms!

Noriu tikėti, kad mano gyvenimas nuostabus.

Noriu tikėti, kad mano kasdienybė graži.

Noriu tikėti, kad nugalėsiu visas išgalvotas priežastis būti nelaimingu!

Noriu tikėti, kad laimėsiu šį karą ir taika manyje spinduliuos vidinį grožį...

Matas Dilys,  Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla, 6 a klasė

 „Pats būk ta taika, kurią nori matyti pasaulyje.“

Martinas Liuteris Kingas

 Visas pasaulis puikiai žino rusų rašytojo Levo Tolstojaus kūrinį „Karas ir taika“. Du paprasti žodžiai – bet kiek visko juose telpa! Karas ir taika – tai neapykanta ir meilė, mirtis ir gyvenimas, skurdas ir turtas, išdavystė ir ištikimybė...

Mano manymu, žmogus, norintis įveikti karą (neapykantą, mirtį, skurdą, išdavystę), turi pradėti nuo savęs. Šiuolaikinis gyvenimas tikrai nelepina, todėl žmonės net kunkuliuoja vidiniu pykčiu, kurį išlieja bet kur ir bet kada.

Taikos reikia siekti pirmiausiai su savimi. Tai yra visa ko pradžia. Kai žmogus sugebės gražiai sutarti pats su savimi, tuomet bus taikus ir laimingas, gyvendamas visuomenėje tarp kitų taikių žmonių.

Kitas labai svarbus dalykas yra puoselėti taiką šeimoje. Jeigu tėvai rodys puikų pavyzdį savo vaikams, tai ir jų atžalos augs dorais piliečiais, mylinčiais ir suprantančiais kitus žmones. Ši vertybė bus perduodama iš kartos į kartą ir žmonija turės vilties išvysti taikią ateitį.

Taigi, pasaulis tarsi veidrodis atspindi mūsų karą ir taiką, - nesvarbu, - savyje, šeimoje, mokykloje, mieste, šalyje. Todėl jeigu norime matyti taiką pasaulyje, patys turime ją spinduliuoti, patys turime ja būti...

Atėnė Ušparaitė,

Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla, 6 a klasė,

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Taika... Kas tai? Kur ją rasti?Mes visi kasdieniniame gyvenime girdime apie taiką, bet kodėl jos nėra? Kaip ją kurti?

Kai gavau šią temą, man iškilo daug klausimų: ką man reiškia taika, kaip aš ją kuriu, o gal jos nėra? Prisipažinsiu, kad buvau „užmetus akį“ į internetą, ką ten rašo apie taiką. Radau daug įvairių teiginių ir straipsnių apie tai. Sužinojau, kad yra įvairūs projektai apie taiką, organizacijos už taiką, pavyzdžiui, Tarptautinė asociacija už taiką ir laisvę, Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), kurios tikslas – stabilizuoti tarptautinius santykius bei stiprinti visuotinės taikos pagrindus. Tačiau jokios organizacijos iki šiol taip ir neįvedė pasaulinės taikos – karai ir konfliktai tebevyksta. Žemėje žmonės gyvena tūkstantmečius, o per tą laiką taip ir nepasiekiame taikos visame pasaulyje. Net iš istorijos pamokų žinome, kad nuo seno žmonės kovojo už būvį, kariavo valstybė prieš valstybę. Šių dienų realybė irgi tokia pati. Informacinėse žinių laidose nuolat pranešama, kad kovoja tautos, vyksta karai, konfliktuoja žmonės. Mes daug kalbame ir girdime apie taiką, o vis tiek nuolat konfliktuojame ir kariaujame. Ką daryti? Ar galime taikiai gyventi?

        Mes esame žmonės, tad aš stengiuosi puoselėti savo žmoniškumą. Aišku, kad taikos neatnešiu visame pasaulyje, bet, jei kiekvienas darytume gera, blogiau tikrai nebūtų. Tačiau lengva ir paprasta elgtis gerai, kai ir su tavimi taip elgiasi. Bet pabandykite atsakyti gėriu už blogį. Čia tai iššūkis!! Kad ir mokykloje, būna taip, kad kas pasišaipo ar kokį pokštą nevykusį iškrečia, o vėliau prašo pagalbos dėl namų darbų. Be abejo, kad lengviausia būtų nerodyti ir nepadėti. Bet kai pagalvoji, ar verta kerštauti, kam nuo to bus geriau? O gal kitą kartą pačiai prireiks pagalbos. Tokį požiūrį man yra įskiepijusi mano šeima. Todėl manau, kad man didelę įtaką daro auklėjimas. Su aplinkiniais, su pasauliu elgiesi taip, ką atsineši iš šeimos. Juk ne kartą esu girdėjusi savo tėvus sakančius, kad elkis taip, kaip norėtum, kad ir su tavimi elgtųsi, kad „Lazda turi du galus“ ar „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Ir tai tikrai veikia! Internete perskaičiau Jono Pauliaus II mintį apie taiką: „Tvirta taika yra ten, kur dvi pusės priima viena kitą ir moka iš širdies atleisti. Mums visiems reikia, kad kiti žmonės mums atleistų, tad ir patys turime būti pasirengę atleisti“. Ši citata privertė mane atsigręžti į tikėjimą. Juk neslėpsiu aš – krikščionė. Esu priėmusi Pirmąją Komuniją. Ir jau tada supratau, kad mano tikėjimas moko meilės, taikos, supratimo. Teko skaityti Šventąjį Raštą (Naująjį Testamentą). Čia daug radau pamokymų, idėjų gyventi taikiai, santarvėje. Mes esame girdėję: „Akis už akį ir dantis už dantį“, o Šventasis Raštas moko: „Nesipriešink piktam (žmogui), bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą“. Tad nereikia mokėti piktu už pikta, bet tai ir nereiškia, kad reikia pataikauti blogiui. Esame girdėję: „Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo“. Tačiau Šventasis Raštas rašo: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“. Tad galiu teigti, kad mano tikėjimas moko, kad reikia nepasiduoti užvaldomam pykčiui, nugalėti jį gerumu. Laiminti savo persekiotojus, laiminti ir nekeikti. Sutarti tarpusavyje, rūpintis tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo manęs (mūsų) priklauso, gyventi taikoje su visais žmonėmis. Nekerštauti. Neškime taiką, būkime taikdariai! Juk nuo mūsų pačių priklauso pasaulis, nes „Ką pasėsi – tą ir pjausi“. Koks esi pats, toks ir bus pasaulis. Mes patys kuriame jį!

Aš pripažįstu, kad ir man ne visada sekasi elgtis kaip dera. Tai nėra lengva, tai – sunkus darbas, kuris skatina tobulėti. Kalbėti daug galima, bet vis dėlto mūsų darbai, o ne žodžiai parodys viską, kaip yra iš tikrųjų. Taigi, anot Dalai Lamos, „Mes nesukursime taikos Žemėje, jei pirmiau nesukursime jos savo širdyje...“ Ugdykime taiką savo širdyje ir tuomet pasaulis taikesnis bus.

Ic klasė Ieva Laginauskaitė, 15 metų, Molėtų gimnazija

Aš kuriu taiką, kurk ir tu

Taika – taikūs santykiai, kai nėra karų, mūšių ir visokių kivirčų tarp žmonių ar valstybių. Kiekvienam žmogui taika yra labai svarbi, bet kiekvienas savaip supranta šį žodį. Vieni mąsto, jog tai draugiškumas ar pakantumas, kiti galvoja, kad tai skirtingų žmonių bendravimas ir sutarimas, o treti taiką palygina su tolerancija. Bet ar taiką lengva išlaikyti? Dėl kokių priežasčių kyla karai? Galbūt kurti taiką turėtume visi kartu?

Mūsų žemė gyvuoja milijonus metų, bet jau nuo pirmykštės bendruomenės laikotarpio, niekada nebuvo taikos. Pirmykščiai žmonės norėjo būti vieni už kitus geresni, sumanesni ar stipresni. Vėlesniu laikotarpiu žmonės vieni su kitais kariaudavo, degindavo kitų tvirtoves, žmones paversdavo vergais, kad tik turėtų kuo daugiau žemių, turtų bei valdžios sau. Viduramžiais tarp tautų, būrių ir įvairiausių grupuočių vykdavo mūšiai ir įvairūs karai, revoliucijos. Naujaisiais laikais prasidėjo karai, apimantys visą pasaulį. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai nusinešė milijonus nekaltų žmonių gyvybių. Ir vis tai dėl tų pačių priežasčių – garbės, valdžios ir turto troškimo ar nepagrįstų tautinių (ar rasės) prioritetų išgalvojimo. Tad ir šiais, naujausiais laikais, mes elgiamės kaip pirmykščiai žmonės. Jeigu kiekvienas pagalvotų apie tai, kas darosi visame pasaulyje, kaip gyvename dabar ir kaip gyvensime vėliau, suprastų, kad žmonių godumas, nesusikalbėjimas ir garbės troškimas veda tik prie naujų konfliktų ir karų. O tai nėra geriausias būdas išspręsti problemas, dėl kurios ginčijamasi. Kaip pasakė Šri Šri Ravi Šankaras: ,,Karas – prasčiausias priežasties veiksmas.“

Pastaruoju metu dėl valstybių teritorijų valdymo, valdžios ir religijos vyksta įvairūs teroristiniai aktai, kur nukenčia taikūs žmonės: miršta vaikai, moterys, senukai, ligoniai. Terorizmu pirmiausia sukeliama panika ir norima parodyti, kad šalies valdžia yra silpna, todėl būtinas perversmas, o su juo nauji išpuoliai, nauji karai. Tiesiog žmonės gąsdinami ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Todėl vykstant baisiems išpuoliams prasideda bėgimai į kitas šalis: didelis pabėgėlių srautas, didelė emigracija. Dėl emigracijos vyksta kiti konfliktai, kadangi kitų šalių gyventojai nepripažįsta atvykėlių, nenori kitataučių savo šalyje, todėl ir vėl atsiranda priežastis pasityčiojimams, kivirčams, nebelieka tolerancijos.

 Mylėti, gerbti, būti tolerantiškais mes mokomi nuo mažens, bet ar visi tai išmokstame? Kokios priežastys lemia, kad tampame konfliktiški, negerbiame ir tyčiojamės iš kitų? Taip elgdamiesi tikrai ne taiką nešam. Tyčiojantis išliejamas nepasitikėjimas, ne meilė kitiems ir patiems sau. Manau, kad visi tėvai, mokytojai ir tie patys paaugliai turėtų atsižvelgti į tai ir mokyti mylėti, gerbti, aukotis ne tik kitus, bet ir išmokti tai daryti patys. Tiesiog pradėkime mylėti ir gerbti save. Tik mylėdamas ir gerbdamas save, žmogus gali mylėti ir gerbti kitus. Gerbk kitus, siek taikos ir skatink kitus taip elgtis. Bendraukime, skleiskime toleranciją, kurkime taiką tiek mes, moksleiviai, mokyklose, valdžia – valstybėje, valstybės – pasaulyje.

Taiką kurti galime pradėti nuo pačių mažiausių, kasdieninių mūsų darbelių: nuo šypsenos, nuo ištiestos rankos pagalbai, nuo gražaus žodžio. Popiežius Pranciškus yra pasakęs: ,,Prašykime Dievą malonės kasdieniniais mažais darbais ugdyti taiką savyje ir aplink save, suprasdami, kad tai yra vienintelis kelias į viso pasaulio taiką. Mes esame žmonės ir mūsų užduotis – ugdyti taiką kiekvieną dieną. Tai mūsų darbas. Esame pašaukti kurti taiką, gavę į savo rankas taikos dovaną.“ Pasauliui reikia mūsų mažų darbų, kad jis būtų didis, o mes įprasmintume savo gyvenimą, kad netektų patirti biliūniškosios sąžinės graužaties.

Žmonės sako, kad vienas žmogus visoje žemėje – lyg lašas jūroje, jis nieko vienas nepakeis. Bet ar tikrai tas vienas žmogutis toks nereikšmingas? Manau, kad jie klysta. Aš pradėsiu skleisti gėrį, meilę, taiką, prie manęs kažkas prisijungs ir taip jau minia. Tik visa tauta, valstybė, gali pradėti kurti taiką, tiesiog reikia nepasiduoti. Kad ir kaip būtų sunku, žmogus, kai nori, padaro, bet juk iš tiesų labai daug reikia padaryti, kad kartu atneštume taiką, meilę, pasitikėjimą, tiesiog gerumą, į kiekvieno žmogaus protą ir širdį. Nes svarbiausia: taika širdyje – taika ir pasaulyje. Tad viską turėtume daryti dabar, o ne rytoj. Aš tariu sau: myliu save ir myliu kitus, noriu taikos sau, noriu taikos kitiems.

1c klasė Karina Adomėnaitė, 15 metų, Molėtų gimnazija

 „Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

Taika – tai labai labai svarbus žodis žmogaus gyvenime. Jis turididelę reikšmę visame pasaulyje. Taika – tai yra visų mūsų pastangos šiame pasaulyje, tai ramybė, laisvė, žmonių susivienijimas, gražus ir jaukus pasaulis tai yra svarbiausia. Kada žmonės jaučiasi ramiai, laimingi, laisvi, nedaro tiek blogo ne tik savo  gyvenime, bet ir kitiems, ir savo aplinkoje. Tokie žmonės galvoja tik kaip dar gražiau kurti savo aplinką ir ginčijasi su kitais. Kekvienas žmogus įsivaizduoja kitaip žodžio

„taika“ prasmę, vieni galvoja kad taika – tai geri santykiai šeimoje, kitiems – tai pasaulis be karo. Ir ten ir ten labai gerai pavaizduota taika. Žinoma, kad karas pasauliui yra nereikalingas ir be jo mažiau problemų kiltų.

Jeigu sau ramybės nerandame savyje, veltui jos ieškosime kitur. Tai, manau,  norint keisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Pradžiai reiktų susitaikyti su aplinkybėmis ir situacija, kurioje esate. Jie parodo jūsų išsivystymo lygį, o be to, tai ir yra tas atskaitos taškas, kuris padės nustatyti, kiek, kur ir kokiu būdu pradėsite judėti norimo rezultato link. Nuoširdus dėkingumas už tai, ką turite – tai irgi jūsų vidinės vertės rodiklis, kuris būtinas, norint eiti pirmyn. Visi mes į šį pasaulį atkeliavome mokytis ir vystytis, augti. Tie, kurie nustoja augti, nustoja tobulėti, Visatos yra nustumiami į pakraščius „baigti“ savo gyvenimo, paprasčiau tariant, degraduoja. Geriausias mūsų vidinio augimo indikatorius yra pasaulio atspindys, esantis aplink mus: mūsų aplinka, visuomenė, kurioje gyvenam, situacijų, aplinkybių ir santykių formavimasis tiesiogiai ar netiesiogiai parodo mums tai, kas vyksta mūsų gyvenime.

Pasaulyje yra daug detalių, vadinasi negali pakeisti visko iš karto, nebent esi Dievas, tada galima būtų tiesiog viską perkurti nuo nulio.Vadinasi, reikia keisti po gabaliuką.

Manau, geriausias patarimas kokį tik esu girdėjusi: „Ramybės tau niekas neatneš, ją pats turi susikurti“. Visiškai sutinku su šiais žodžiais.Jeigu esi sutvertas kūrybai, meilei ir pergalėms, vadinasi, esi sutvertas gyventi taikoje. Tačiau karas išmoko viską prarasti ir tapti tuo, kuo nebuvai. Viskas darosi priklausoma nuo stiliaus. Tačiau reikia daryti gera ir žiūrėti į aplinkinį pasaulį su meile, nes tai puiki galimybė ne tik patirti nepakartojamų įspūdžių, bet ir padaryti išties gerą darbą sau ir savo vaikams ateityje. Reikia tikrai norėti tos taikos, išties stengtis.Neturėsi jokios taikos, jeigu ji neateis į sielą.

Turime dar vieną problemą, dėl kurios pasaulyje nėra taikos – tai filmai.Filmai apie karą padarė karą gerbiamą. Nors karas yra bjauriausia liga, kuria gali susirgti šis pasaulis, tačiau filmai rodo, kad jis kažko vertas. Tad reikia keisti požiūrį  ir pačiusfilmus, kad žmonės matytų, kad karas tai yra pats bjauriausias dalykas mūsų gyvenime, tad reikia priešingai –  siekti taikos.

Visa tavo aplinka yra niekam tikusi, demotyvuojanti ir nervininanti? Pradėk judėti iš tos aplinkos. Neleidžia? Susikurk ramybės vietelę nors savo galvoje, ir žiūrėk, kaip gerosios bangos užvaldys tavo kūną, tada pradės persiduoti artimiems žmonėms ir sklis vis toliau ir toliau. Net nepamatysi kur arba neatsitiks taip – visaip gali būti, būkim realistai, bet nors vienam žmogui bus gera – Tau. Savo pavyzdžiu Tu keiti pasaulį kiekvieną akimirką. Net jei galvoji, kad nekeiti ir net jei galvoji, kad visai nenori to daryti. Net jei visą laiką tik sėdi namie, kažkas „Sodroje“ skaičiuoja tavo mokėtiną sveikatos draudimo įmoką. Galbūt, kas nors kitas gyventų bute, kuriame gyveni. Gal kas įsigytų jį perpardavimo tikslais. Keiti pasaulį kiekvieną akimirką. Kadangi jau vis tiek tai darai, geriau daryk tai sąmoningai ir pasirink gerą, prasmingą gyvenimą.Viskas mūsų rankose.

Kamilė Rodevič, 17 metų, Eišiškių gimnazija

 „Aš kuriu taiką, kurk ir tu“

 
Taika žemėje – tai svarbiausias dalykas,kuris reikalingas gyvenime. Taikos metu viskas ramu: žmonės užsiėmę savo darbais, rūpesčiais, jie neturi ko bijoti, nes jų gyvenime paprasčiausiai nėra vietos baimei, nes ten viešpatauja taika. 
Tačiau «TAIKA» - sąvoka plati. Tai ne tik nuoširdus bendravimas,bet ir geri santykiai su kitomis šalimis, taika šeimoje, sielos ramybė, gyvenimas be konfliktų su aplinkiniai ir su savimi.
Jau daugiau nei 25 metus mūsų Lietuvą dengia taikos dangus. Ir tai ne likimo dovaną, o geros valios žmonių  noras gyventi taikoje,rezultatas. Galu gale kova už taiką – tai ne tik politikų ir diplomatų reikalas, bet – kiekvieno asmens rūpestis.Karas jau atsitraukė į praeitį, ir tapo dar vienu istorijos puslapiu.. Tačiau mes neturime teisės pamiršti karo, nes beveik kiekvieną šeimą, kiekvieną namą, kiekvieną miestą ar mažą kaimą karas palietė savo ugningu sparnu.
   Per visą žmonijos istoriją buvo daug karų; dvejų pasaulinių XX amžiaus karų neišvengė nei vienas regionas. Karas pasiglemžia žmogaus gyvybę ..Vienas iš paskutiniųjų pasaulio konfliktų tai Sirijos karas, kuris 2013 m.prie mirties privedė daugiau nei 70 000 visiškai nekaltų žmonių.. Nužudė be gailesčio, be šanso išgyventi, be vilties sukurti taiką savo šalyje ir pasaulyje. Šiaurės Korėja, Kinija, Pakistanas ir Iranas ruošia branduolinius ginklus, nes baiminasi, kad tokių paskutinių įvykių eigoje kur nėra taikos gali įvykti trečias pasaulinis karas, ir ten gales naudoti šiuos ginklus,bet ne paslaptis jog branduolinių ginklų naudojimas gali sunaikinti žemę.
   Kokios yra šių konfliktų,kurie naikina pasaulį ir gyvenimą,priežastys? Šiais laikais daugelis konfliktų kyla dėl skirtingų interesų ,valdžios troškimo ir ideologijų.  Kol pasaulyje dominuos šie veiksniai, taiką bus sunku pasiekti.  
   Asmeniškai mano nuomone,kita didele problema,kuri trukdo sukurti taiką -tai internetas. Internetas suteikia gerą galimybę greitai surasti reikalingą informaciją arba pabendrauti su žmogumi, jei nėra tam fiziškos galimybės. Bet.. pažvelkime plačiau į tai, kas dedasi internete. Tie patys straipsniai po kurių antraštėmis galime surasti daug įvairių komentarų – bet kuri dalis iš jų yra teigiami,  nešantis taiką bei ramybę? Ogi maža dalis. Daugelis komentatorių tiesiog pravardžiuoja,užgaulioja, tyčiojasi kitaip tariant – griauna taiką tarp žmonių, o visgi taip trūksta to nuoširdumo ir gerumo tarpusavyje..
   Ką reikia daryti, jog žemėje karaliautų,ramybė ir taika? Sunku pasaulyje išlaikyti darnumą ir pusiausvyrą. Pirmiausia, reikia taiką įvesti savo vidiniame pasaulyje nes kaip sakė Dalai Lama – „Mes nesukursime taikos Žemėje, jei pirmiau nesukursime jos savo širdyje..“. Jei žmogus jaučia ramybė savo širdyje, jis norės pasidalinti šią nuotaiką su kitais, norės nuraminti, padėti. Tiems žmonėms, kurie yra konfliktų aplinkoje su kitais, savo ruožtu, reikalinga parama ir geras patarimas, tik šie dalykai galės jam padėti sudaryti taiką su savimi, ir su kitais. Ištęsti pagalbos ranką kitam žmogui, parodyti gyvenimo šviesą – kiekvieno asmens pareiga, kuriam noras gyventi taikoje ir santarvėje nėra svetimas. 
Jei žmogų absorbuoja tokie jausmai kaip: pavydas,pyktis, neapykanta,godumas – tai kalbėti apie to asmens harmoniją jo sieloje netenka, nes savo pražūtingais nuodais toks žmogus naikina save ir „užkrečia“ kitus žmonės, kurie randasi jo aplinkoje..
   Taigi,gal verta pasvarstyti, kokį gyvenimo būdą gyvena kiekvienas iš mūsų? Ar yra mūsų sieloje taika ir ramybė? O gal mūsų širdyse yra pavydo, pykčio ir godumo kuris naikina mūsų individualią asmenybę? Turime siekti sukurti taiką savo sieloje ir padėti tai padaryti kitiems. Ir galbūt tada, pasaulyje išvysime TAIKĄ?
 
Božena Vereško, 17 metų, IIIG klasė

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode